Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos
Ką turi išgyventi vaikas, kad išmoktų pasidaryti nematomas?
Ką turėjau patirti aš, kad išmokčiau tapti nematoma – mergaitė, kurios ją ketverius metus pradinėse klasėse mokiusi mokytoja net neprisimena? „Matyt, buvai tokia gera, kad nepastebėdavome…“ Ir iš tiesų – kiek save atsimenu, visu kūnu įsitempusi stengdavausi pajusti, ko iš manęs tikimasi ir kaip man elgtis, kad atliepčiau kitų poreikius. Taip per kelis dešimtmečius tapau tobula prisitaikymo meistre, chameleonu, jaučiančiu subtiliausius virpesius. O viduje tuo metu tūnojo pavojingai kunkuliuojanti, gaivalinga, gyvastinga, kūrybinga ir kartu suicidiška moteris. Kokia gabaus vaiko drama, pasak Alice Miller, ištiko mane, kad gyvenimas ėmė ir susiklostė štai šitaip?
Nuo tos dienos, kai tapau mama savo vaikams, nuėjau ilgą kelią per dabartį ir praeitį, siekdama prisiminti savo istoriją, dėmuo po dėmens dėliodama detales, susiedama balsų, garsų, kvapų nuotrupas su savo dabartinėmis būsenomis ir elgesiu, kad daugmaž suvokčiau, kodėl dabar esu čia, kur esu, ir tokia, kokia esu. Tapusi mama nebegalėjau sau leisti toliau gyventi užsimerkusi.
O tada radau pamestą raktą nuo durų, kurias ilgus trisdešimt metų stengiausi pamiršti, ir priėmiau sprendimą nuo motinystės liekantį laiką skirti skleisti žiniai: vaikas jaučia, vaikas patiria, vaikas atsimena. Skirti tokių pat vaikų palaikymui. Nes tai, ką patyriau aš, patyrė ne vienas vaikas. Nes alkoholis, emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta buvo ir dažnai tebėra daugelio Lietuvos šeimų kasdienybėje. Nes už dailiai krakmolytomis servetėlėmis pridengtų sekcijų fasadų, už prabangių firmų suknelių, už garsaus ir pabrėžtinai linksmo čiauškėjimo plaka supratimo, pagarbos ir bendrystės išsiilgusios širdys.
Nes kalbėdami apie tai, mes galime suprasti. Palaikyti. Sveikti.
Nutraukti ydingą, karta iš kartos perduodamą elgesio modelį ir kurti naują.
Todėl kviečiu: prisiminkite, kad kiekvienas vaikas patiria, junta ir jaučia. Lieskitės – rankomis, žodžiais, mintimis ir jausmais – prie vaikų atsakingai. Padėkite jiems augti sveikote, trąšioje, saulėtoje ir maistingoje aplinkoje. Supraskite, kad vaikas – tai jau ir kažkada, regis, tolimoje ateityje gyvensiantis suaugęs žmogus. Tai, kas jį supa dabar, lieka kūno atmintyje visam jo gyvenimui. Net jei jis to neprisimins, net jei nežinos, nesuvoks, ką patyrė būdamas kūdikis, būdamas darželinukas ar mokyklinukas, vaiko ankstyviausi prisiminimai darys įtaką tam, kaip jis gyvens. Kurs. Bendraus. Dirbs. Koks bus mama ar tėtis, bendradarbis ar partneris.
Pati esu mama. Žinau, kad net ir išmanant visus savo elgesio vaiko likimui padarinius, kasdienybėje toli gražu ne visada pavyksta išlikti ramiai, pozityviai ir išmintingai. Kad būna dienų, kai mane vaikystėje supęs pragaras, nepaisant mano geriausių ketinimų, prasimuša per proto bei širdies saugiklius ir degančia derva nutaško mano vaikų kasdienybę. Nes aš nesu tobula. Dar daugiau – aš esu sužeista. Ir mano žaizdos gyja lėtai, daug lėčiau nei auga mano vaikai. Mano rankos iki šių dienų moka susispausti iš pykčio taip, kad nagai įsirėžia į odą. Mano neviltis, bejėgystė, anais laikais nutylėta, iškūkčiota įsikandus pagalvę, dabar iš mano gerklės gali išsiveržti staugsmu – ir tada jie, mano mažieji, mano mylimieji, sustingsta iš išgąsčio. Jei nemyliu savęs, nepailsiu, nepamiegu, nepavalgau, jei neskiriu sau dėmesio, jei pametu savo ramybės šerdį – tokios emocinės iškrovos ant vaikų gali įvykti netikėčiausiose ir netinkamiausiose vietose. Ypač liūdna, jei tai nutinka tada, kai jiems labiausiai reikia mano meilės bei palaikymo.
Tad kuo aš kitokia nei mano tėvai, per visą vaikystę taip ir nepažvelgę atidžiai man į akis, nepastebėję mano įtampos, mano išsekimo, mano baimių? Kuo aš kitokia nei tos auklėtojos, kurios versdavo per prievartą, iki apsivėmimo suvalgyti visą košę, arba tie mokytojai, besdavę ylas vaikams į pilvus? Kuo aš kitokia, jei šaukiu ant savo vaikų tais pačiais žodžiais, kuriuos girdėdavau vaikystėje bjauriai drimbančius iš prisigėrusių kaimynų burnų?.. Kuo aš kitokia, kai mano akyse žaibuoja pyktis, o jie, mano mylimiausieji, nutyla iš baimės?..
Kai pirmąkart sugriebiau savo pirmagimę taip, kad ji išsigando, jai buvo maždaug dveji. Iki tol sugebėdavau susivaldyti. Trenkti durimis ir išeiti lauk – išbūti, iškūkčioti, išžiaukčioti savo pykčio ir nevilties. Tačiau kai jos ego – kaip ir turi būti pagal visus raidos dėsnius – vis aiškesniais žodžiais ir veiksmais ėmė apsibrėžinėti savo ribas, manyje pabudo žvėris. Niekuo manęs neįspėjęs, nepalikęs laiko pasirengti, jis vienu mirksniu išniro iš mano tamsiųjų kambarių ir puolė taip staiga, kad išsigandome abi… Nuslūgus puolimo karščiui, man teliko du keliai: vėl slėptis ir apsimesti, kad nieko neįvyko, arba įsižiūrėti į tai, kas vis dėlto įvyko, ir pabandyti suprasti – kodėl elgiuosi būtent taip ir būtent tokiomis aplinkybėmis.
Nuo tos dienos, kai pažinau savyje tūnantį žvėrį, iki šios dienos nuėjau ilgą kelią. Dabar auginu tris vaikus. Vieno neauginu, nors skaičiuoju jo dienas, mėnesius, metus. Stebėdama, kaip auga mano vaikai, atpažįstu, kaip augau aš. Kas buvo kitaip, kas buvo ne taip, kaip norėčiau. Jausdama, kad visa, ką galiu padaryti, jau ir darau. Kad įstengiu pakelti, pakeisti tiek, kiek įstengiu. Kad daugiausia, kuo galiu padėti savo vaikams – tai pirmiausia padėti sau. Mylėti save. Puoselėti save. Kurti aplink save kuo saulėtesnę, trąšesnę dirvą. Būti mama pati sau, nes jau niekas niekada negalės pakeisti to, kas įvyko mano praeityje. Nepaisant to, aš galiu rinktis, kaip man būti dabartyje. O jie, mano mylimieji, pasiims iš manęs visa, kas jiems bus reikalinga. Ir aš noriu, tikrai noriu būti meilinga sau ir atvira jiems: reginčia jų akis, girdinčia jų balsus, priimančia jų prisilietimus, laiminančia juos, gerbiančia juos savo mintimis, žodžiais ir veiksmais.
Kai iš tamsiausių kambarių išnyra žvėris, mokausi pasitraukti ir išgirsti, ką jis man praneša. Kas jis šįkart? Mano vidinis kūdikis, ilgam atskirtas nuo mamos ir paguldytas į inkubatorių džiungles? Mano neišklausyta, negirdėta ir nematyti vidinė trimetė mergaitė, netikėtai nukarūnuota gimus broliui? Mano vidinė paauglė, peiliais plėšiusi džinsus, paežerėse nugalėdama šleikštulį traukusi į save pragariškai karčius cigarečių dūmus, kad tik kas nors – kas nors – bet kas – pamatytų, kaip jai negera?..
Ir jei tąkart įskaudinu savo vaikus, mokausi atsiprašyti. Kad išmoktume, jog galime klysti. Kad leistume sau jausti. Kad leistume sau po audros apsikabinti ir pasakyti, kaip vieni kitus mylime.
Kartais tai atneša daug laimės ir džiaugsmo. Kartais aštriai ir giliai suskausta.
Jei sudėčiau savo istoriją į nesumeluotos biografijos faktus, jie skambėtų taip: gimiau neišnešiota, mamai patyrus emocinę ir psichologinę įtampą dėl smurto artimoje aplinkoje. Po gimimo buvau atskirta. Neturėjau sąlygų saugiai prisirišti prie suaugusio žmogaus. Ankstyvoje vaikystėje patyriau seksualinę prievartą. Augau disfunkcinėje šeimoje. Alkoholis, smurtas ir emocinis šaltumas supo mane iki pat išvažiavimo iš namų. Palikdama namus, jau buvau įgudusi sukti tą patį „ratą“ – rūkiau ir vartojau alkoholį nuo penkiolikos metų, netausojau, negerbiau ir nemylėjau nei savęs, nei kitų. Esu kelis kartus patyrusi seksualinę prievartą dar nepilnametė ir jau suaugusi. Esu darboholikė. Dvidešimt vienerių metų pastojau ir pasirinkau abortą. Kelis kartus užmezgiau artimus ir ilgalaikius santykius su vyrais ir pati juos nutraukdavau. Dvidešimt septynerių metų vėl pastojau ir ištekėjau. Po pirmos dukters gimimo pradėjau suvokti ir susivokti. Klausti. Ieškoti. Šiuos ieškojimus atseksite mano kaip lektorės, dulos, poetės veiklose. Iš jų radosi ir mano poezijos knyga – tokia, apie kurią kartais žmonės tiesiog patyli, žvelgdami vienas kitam į akis… Nepaisant mano baimės, kad ji liks nepastebėta, ji yra skaitoma, vertinama ir apibūdinama kaip gydanti. Net man sunkiausias, skaudžiausias tekstas „Mažutytei“ – ir jis gyvena savo, atskirą nuo manęs, gyvenimą.
Jau beveik dešimt metų nevartoju alkoholio ir nerūkau. Vis dar prisiimu darbų ir įsipareigojimų iš noro būtų gera, tačiau tai jau gebu atpažinti ir vis aiškiau nubrėžti ribas bei pasakyti „ne“. Išmokau pažinti savo kūną ir tenkinti jo poreikius. Išmokau drąsiai žvelgti į savo tamsiausius atminties kambarius. Išmokau žvelgti žmonėms į akis. Klausytis ir girdėti. Kalbėti ir megzti santykius. Tai daug. Man tai labai daug. Tačiau visi šie laimėjimai turi savo kainą.
Tai, ką randu vaikščiodama po pamirštus savo vaikystės kambarius, nėra spalvinga, žaisminga ir gražu. Vis dėlto žinojimo, kas slypėjo ir tebeslypi juose, į nieką nekeisčiau. Sąmoningumas – tai brangiausia, kas nutiko mano gyvenime. Klausimai, kuriuos pradėjau užduoti, atvedė mane į susitikimus su nuostabiais žmonėmis, į puikius įvykius ir į pačią save.
Į tai, kad kasdien darausi vis labiau matoma. Pirmiausia – sau pačiai.
Nors būčiau laimingesnė, jei mano vaikystė būtų buvusi džiugi, spalvinga ir saugi. Jei dabar tiesiog gyvenčiau, užuot kasdien akimirka po akimirkos kantriai iš naujo mokiusi save pasitikėti, jaustis saugiai, ramiai ir giliai kvėpuoti, valgyti pasimėgaujant, vaikščioti išsitiesus, miegoti atpalaidavus raumenis, o ne nuolatinės parengties gintis pozicijoje, embriono kamuolėlyje, surietus net kojų pirštus… Nors būčiau laimingesnė, jei mano vaikai augtų nepatirdami mano pykčio išpuolių.
Ką galiu pasiimti gero iš savo istorijos? Be pamokų pačiai sau, dar ir galimybę dalintis. Pasakojimą kitiems, tikintis, kad kažkas išgirs, kažkas atpažins, kažkam palengvės, kažkas sulaikys prieš vaiką pakeltą balsą ar ranką… Kad peržengę plonytę mūsų atminties ir nuostatų maršką, susiklosčiusią mūsų smegenyse, mūsų kūnuose, mes galime rinktis būti šiame pasaulyje kitaip: šviesiau, atsakingiau, meilingiau.
Todėl dar kartą kviečiu: prisiminkite, kad kiekvienas vaikas patiria, junta ir jaučia. Todėl lieskitės prie jo – rankomis, žodžiais, mintimis ir jausmais – atsakingai. Nes visi vaikai yra verti būti matomi.
2018