Mergaitės. Didžioji

I

ėmė kūprintis, dengtis, slapstytis,
nustojo dainuot, daržą ravėdama stengės į žemę sulįsti,
baigės lėlės, žaidimai, draugai,
baigės ramybė ir pasakos baigės,
liko naktys – nudirbtos, įaudrintos žvėriškai

II

ėmė save tyrinėti, čiulpčioti, liesti, laižyti,
rašė knygas, knygos – ją rašė,
paišė: arklius, žebenkštis, jūrų vilkus,
būdavo, netgi vištą ar katiną,
būdavo – net nekalbėdavo mėnesiais,
nunėrusi galvą, padarydavo, ką paliepta,
ir vėl pasitraukdavo –
kad nepaklustų, kad kauktų, kad augtų

III

ėmė ir vėl pradėjo dainuot pati sau netikėtai,
kūnas pakeitė formas, krūtys į delnus netilpo,
pažastyse ir žemiau ėmė kaltis kuokšteliai,
akys žvilgsėjo akiduobėm, vilkduobėm ir vabalėliais, –
tais, kur pavasariais ryškiai raudonai pasienius nutaško,
ir vėl pajudėjo gyvenimas

IV

ėmė ir nepaklaũsiusi nusiskuto galvą,
ėmė ir nepakláususi įbedė peilį į džinsus,
ėmė ir pradėjo sugrįžt paryčiais,
miško kamanėm ir apuokais įmirkusi,
ėmė ir negrįžo namo –

V

sykį išėjusi, sykį nepaisiusi baimės,
keliavo aplink pasaulį septynias dienas,
septynias dienas,
niekur neprisėsdama, su niekuo nekalbėdama,
alkanų žvilgsnių lydima,

skubėjo siūbuodama klubais,
krūtys dirksojo į šonus, dairėsi kelio,
speneliai įmirkę sulos, speneliai įmirkę pavasario –
šitaip septynias dienas palei visą pasaulį

VI

tada padai į šaknį suaugo,
ir reikėjo tik laukti

VII

štai šitaip sugrįžo namo –
kad nepaklustų, kad klaustų, kad augtų,
kad ataugtų plaukai, kad klubai iš džiaugsmo siūbuotų,
kai ravi daržus, kai dainuoja, kai katiną nupiešia baltą,
kai džinsuose ado skyles
ir kai krūtys nuo geismo gyventi pritvinksta,

mergaitė