Mano pirmo vaiko eilėraštis

kai mano dubuo,
apsunkęs nuo skysčių, kraujo ir audinio,
plyšo per pusę,
kai savo kaukolės rėžtuku įveikei kūno tamsą,
viskas persivertė:

pasaulis liovėsi būti netikras,
tarp paskirų daiktų, dalykų, objektų,
gyvybės formų, rūšių, lapų ir rupūžių,
dainų, staklių, kokakolos skardinių ir kaminų

ėmė megztis ryšiai,
skleistis purkos, piestelės ir fiestos,
visa ėmė kvėpuoti, judėti, stenėti ir džiaugtis,

ir tas mano dubuo,
mano perrėžta tarpvietė,
mano pritvinukios krūtys
tapo moterimi –

ta, kuri buvo pirma.
Ir ta, paskutine.