Laiškas mano kūnui

Aš tave myliu. Esi brangiausia, ką turiu šioje žemėje.

Aš tave myliu. Be tavęs, nebūtų ir manęs.

Tik būdama su tavim, aš esu. Galiu kvėpuoti pilna krūtine, eiti pėdomis jausdama žemę, galiu bartis ir šypsotis, galiu padėti kitiems. Ištiesti ranką į tekantį vandenį, į saulės džiovinimą smilgos stiebą, skruostu riedančią vaiko ašarą, panardinti pirštus į katės kailį.

Be tavęs, nebūtų nieko. Oro mano krūtinėje, debesų mano vyzdžiuose, mylimojo rankų ant mano nugaros.

Tu tiek daug gebi, tiek daug pakeli, tavyje tiek daug išminties. Tu žinai, kaip išgedėti, išpykti, išsiausti, kaip būti taikoje. Jei tau leidžiu, rodai man kelią, ir jis visada yra tinkamas.

Atstūmiau, skriaudžiau tave, nepaisiau tavęs tūkstančius kartų.

Verčiau apsimesti, kad nėra taip, kaip tu žinai esant. Verčiau ryti tau netinkamus dalykus, dėvėti tau nepatogius batus, tave varžančias sukneles ir džinsus, verčiau ieškoti būdų paslėpti tai, ką buvau įtikėjusi esant tavo trūkumais.

Baudžiau tave už tavo gyvybingumą, siekį judėti laisvai, parodyti tiesiai, kas tau nepatinka. Argi negali pakentėti? Argi negali apsimesti? Argi negali būti toks, kaip visi?

Mano meile, atsiprašau, kad tave skaudinau. Atsiprašau, kad nenorėjau matyti, kaip kenti. Atsiprašau, kad tavo stiprybę supainiojau su kažkieno sukurtų taisyklių primestais neva trūkumais.

Jei nori vandens, gersime. Jei nori šokti, šoksime. Jei lauki apkabinti medį, apkabinsime. Jei ilgiesi žemės, eisime ant jos pagulėti. Jei atsisakai meluoti, gyvensime tiesoje.

Atsimenu tą dieną, kai supratau, kai kiekviena ląstele įsisąmoninau, jog posakis, kad esi mano namai, yra ne metafora. Esi mano namai, mano meile, ir tai trunka nuo pirmo iki paskutinio įkvėpimo šioje nuostabioje ir drauge keistoje realybėje, kur skausmas miešiasi su džiaugsmu, kur ašaros teka ir iš neapykantos, ir iš nuostabos.

Atsimenu tą dieną, kai supratau, jog laiką su tavimi skaičiavau ne pagal jo prigimtį: atrodė, kad su kiekviena diena mūsų vis daugiau, kai iš tiesų – mūsų vis mažiau. Laikas tirpsta akimirksnis po akimirksnio, toks saldus, kai susivoki. Su kiekviena diena mūsų vis mažiau, bet užtat vis giliau, vis arčiau, vis labiau sutampant.

Atsimenu ir tą dieną, kai patyriau tave esant savo gyvenimo šventove. Tik su tavimi, tavyje ir per tave galiu liudyti gyvenimo didybę ir vientisumą, paprastumą ir nenusakomumą. Ėmiau siausti tave šilkais ir tepti kvapiaisiais aliejais, ėmiau laiminti kiekvieną tavo rytą ir vakarą, gerbti tavo kiekvieną randą, raukšlę ir pasirinkimą.

Nesu tobula.

Kartais man nepavyksta tausoti tavęs, girdėti tavęs, patenkinti tavo poreikių.

Kelionė buvo ilga. Joje sutikome daug nemeilės, paniekos, pykčio, netgi agresijos. Skaudėjo. Iš skausmo kilo noras skaudinti kitus.

Bet dabar viskas gerai, mano meile. Dabar, šią akimirką, gyvybė pulsuoja tavyje ir aš ją jaučiu. Kaip gera. Turime tiek nedaug, bet tai ir yra daugiausia, ką galime turėti.

Ačiū, kad esi, kad esame kartu, mano meile, mano ištikimasis ir vienintelis kūne, ačiū, kad esi, esu ir esame.

Dar daugiau – kad esame ne tik aš ir tu, bet ir visi mano protėviai, kurių istorijas ir nutylėjimus, laimėjimus ir laiminimus neši savo atmintyje kaip mano neišbarstomą kraitį. Jie gyvi, jie tęsiasi per tave ir mane į mums nežinomą ir niekada nepažinsimą ateitį, ir tai yra gera.

2024 07 17