Laiškas bičiuliams, arba Žodžiai intymiausiems dalykams ištarti
Ant palangės prieš mane – blyškiai rausva rožė. Temsta. Artėja žiemos naktis. Uždegu žvakę – jos šviesa kažinkokiu būdu kalba tai, kam man šiandien sunku rasti žodžių.
Rožę gavau dovanų. Po susitikimo su priklausomų žmonių bendruomene. Ėjau kaip poetė. Jaudinausi, nors pasitikėjau „įdirbiu“: ne pirmas susitikimas, gebu kalbėti, skaityti – viskas bus gerai.
Tai kodėl mano širdis dabar tokia pilna neišsakomybės? Kas įvyko susitikimo metu? Kas mane perkeitė? Pasodino prie kompiuterio – ieškok, ieškok žodžių, kol rasi. Gal rasi. Ieškok.
Kas jums padėjo suprasti, kad gyvenate neteisingai? Klausimas iš salės. Vyro balsas.
Ar knygų žinios jums padėjo pajausti gyvenimą? Kas padėjo atsitiesti? Kur gavote palaikymą? Kas yra įkvėpimo šaltinis gyvenant? Balsas. Balsas. Balsas. Vyrai, moterys. Priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, jų artimieji.
Sutinku žvilgsnius. Susiliečiame. Jaučiu įtampą kūne. Jaučiu, kad noriu atsakyti. Lengvai galiu nuslysti nuo asmeninio santykio į „paskaitos“ vedimą. Nes jautru. Žmonės klausia. O aš nežinau.
Net nežinau, kaip kalbėti su priklausomais, reabilitacijos keliu einančias žmonėmis. Kad neužgaučiau. Kad neperžengčiau ribos. Kad galėčiau perduoti tai, ką iš tiesų noriu perduoti.
Nebepasitikiu savimi. Imu prakaituoti. Kūnas išduoda. Perkeitinėju kojas. Balsas plonėja. Pamirštu kvėpuoti. Netenku pagrindo.
Kas vyksta šiame susitikime, kad netenku savo galios? Tos, kurią taip ilgai bandžiau atgauti. Kas vyksta manyje?
Nežinau, neturiu atsakymo.
Staiga suprantu, kad būtent taip ir yra – aš neturiu atsakymų. Meluočiau, jei sakyčiau, kad žinau. Suprantu, kad viskas, ką galiu, – liudyti, kaip man yra dabar. Kad klystu, kad esu kelionėje, kad įkrentu į duobes. Kad kartais vienintelis mane palaikantis žmogus esu aš pati. Kad vis dar nežinau, ar gyvenu teisingai. Kad nesu tikra, ar kada nors galėsiu atsitiesti ar išsitiesti iki galo – nes juk štai nervinuosi, trypčioju ir kritikuoju save už ne tuos, netinkamai ištartus žodžius.
Ir tada suprantu, kad aš esu šios bendruomenės dalis.
Ar yra jūsų praeityje nutikusių dalykų, dėl kurių vis dar gailitės?
Pajuntu, kaip sumaudžia krūtinę. Aišku, kad yra. Yra. Daugybė dalykų, kuriuos būčiau norėjusi pakeisti. Kurių nelinkėčiau savo vaikams. Savo draugams. Jums.
Aišku, kad yra.
Šalia kylantis dėkingumas – kad ir kaip buvo, aš esu! Gyva. Štai jau beveik išėjau iš to užburto savinaikos rato. Mano emociniai nuopuoliai kaskart trumpesni, o patirtis teikia išminties gyventi. Taip, dar skauda, dar maudžia, dar jaučiu šiek tiek gumulo gerklėje, besikaupiančių ašarų…
Kas padėjo suprasti, kad gyvenu neteisingai?
Užsimerkiu, įkvepiu, grįžtu į save. Aišku kaip dieną – man nereikėjo suprasti, kad gyvenu neteisingai. Aš tai žinojau visą laiką.
Kai užtraukiau pirmą cigaretę, žinojau, kad man bjaurus tas skonis, tas kartumas, tas graužesys gerklėje ir plaučiuose.
Kai pirmą kartą išgėriau alkoholio, žinojau, kad man bjauru ryti tą skystį.
Kai pirmą kartą leidausi išprievartaujama, žinojau, kad man tai labai labai nepatinka.
Kievienąkart išduodant save, tam tikra mano dalis žinojo, kad tai, ką darau, yra nukreipta prieš mane pačią.
Tada kildavo dar didesnė gėda, kaltė, bejėgystė, pasišlykštėjimas savimi…
Tiesa yra ta, kad aš žinojau ir kartu nenorėjau žinoti. Ta prigimtinė galia, kuri gamtos buvo skirta mane įspėti apie pavojus, kažinkokiu paradoksaliu būdu veikdavo priešingai – atpažinusi pavojų, aš jam atsiduodavau… Ir priešingai – bėgau nuo tų dalykų, kurie būtų buvę „teisingi“.
Jei galėdavau rinktis, ar važiuoti savaitgaliui namo, ar pasiimti kuprinę, atsistoti ant kelio ir tranzuoti bet kuria kryptimi, aš rinkdavausi tranzuoti.
Jei galėdavau rinktis, ar eiti į pasimatymą su tvarkingu vaikinu, ar nusigerti su „kietais bičais“, aš rinkdavausi pastaruosius.
Jei galėdavau pasirinkti, ar išsimiegoti, ar iki paryčių slėptis dar vieno beviltiško meilės romano puslapiuose, aš rinkdavausi skaityti iki išsialinimo.
Žinios, kurias po trupinėlį susirinkau iš įvairių knygų, mokymų, žmonių, padėjo perprasti šio ydingo mechanizmo prigimtį ir suvokti, kad aš galiu susigrąžinti galią valdyti savo gyvenimą: keisti savo smegenų veiklą, savo potraukius, atpažinti savo poreikius ir gilumines nuostatas. Taip, žinios padėjo. Tačiau kas iš viso to labiausiai padėjo?
Galiu tiksliai atsiminti tą akimirką, kai supratau: muilinsiu ar ne, vis tiek esu atsakinga už savo gyvenimą. Tėra dvi išeitys – prisiimti tą atsakomybę arba ne.
Prisiimti – tai nusiimti akinius ir pamatyti situaciją tokią, kokia ji yra. Pripažinti visus savo šūdinus poelgius, klaidas, paslydimus. Pripažinti ir priimti. Tiesiog taip yra. Gyvenau, kaip mokėjau. Kaip supratau. Tiesą sakant, netgi labai labai stengiausi: įtikti, prisitaikyti, būti gera… Per daug stengiausi, per mažai gyvenau.
Prisiimti atsakomybę – tai pažiūrėti į save: taip, tai aš. Tai mano kūnas. Tai mano emocijos. Mano mintys. Mano veiksmai. Tai mano tikėjimas ir nuostatos. Tai mano vertybės. Tai mano klaidos.
O tai – ne mano. Galbūt buvo mano, bet dabar jau nebe mano.
Kai prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą, susigrąžinu galią keistis ir keisti.
Kai degiausi pirmąją cigaretę, slapta tikėjausi, kad kas nors (mama, tėtis, draugė, mokytojas?..) prieis ir ištrauks ją man iš burnos. Paklaus, kas man nutiko, jog ruošiuosi šitaip žaloti save. Kad kas nors mane išgelbės. Ir net nepagalvojau, kad galiu padaryti tai pati.
„Mieloji, kas gi tave taip slegia?..“
Kai pirmą kartą nusigėriau iki sąmonės netekimo, išsiblaiviusi pajutau ne tik gėdą, bet ir viltį – galbūt dabar kas nors jau tikrai supras, kaip man negera, ir paklaus, kuo gali man padėti. Tada neturėjau išminties suprasti, kad padėti galiu ir pati sau. Kad galiu. Galiu atsistoti ir išeiti ten, kur iš tiesų norėčiau būti.
„Mieloji, kas tave taip neramina?..“
Kai pirmą kartą leidausi prievartaujama, galvojau, kad galbūt dabar, galbūt dabar mane jau mylės… Mano kūnas kentėjo (jis gali iškęsti labai labai daug), kol mano protas blaškėsi niekaip nesuvokdamas, kas čia yra ne taip…
„Mieloji, kaip tu šiandien jautiesi?..“
Ačiū, šiandien jaučiuosi gerai.
Arba ne: ačiū, šiandien mano galvoje sumaištis. Manyje vienas po kito kyla prisiminimai. Jau be emocijų, jau galiu juos dėlioti ir rūšiuoti, bet vis tiek sumaištis.
Ant palangės kūpso blyškiažiedė rožė. Vakarėjančio dangaus ir sniego fone šį advento vakarą ji man primena kūdikį: joje slypi galia išgyventi, bet ji yra bejėgė tai padaryti viena.
Jei iškelčiau ją laukan, prie šiukšlių konteinerio, rytoj ryte jos nebebūtų.
Kas jums padėjo atsitiesti?
Galbūt nuojauta, kad ateis ši diena, kai sutiksiu jus, kai išgirsiu jūsų balsus ir jūsų klausimus.
Galbūt giliai viduje glūdintis vaikiškas tikėjimas pasauliu ir gyvenimo prasmingumu.
Galbūt geras žodis, šiltas žvilgsnis, prisilietimas. Liudijimas, kad ir aš esu žmogus.
Kas tikrai padėjo, tai patys paprasčiausi dalykai, be kurių neišgyventų net rožė.
Supratimas, kad aš esu žmogus. Tik žmogus. Kad man galioja visi žmogiškieji dėsniai. Kad yra mano atsakomybė ir jos ribos.
Kad man reikia tinkamo miego. Maisto. Vandens. Kad man reikia poilsio. Artumo ir šilumos. Kad man reikia pagalbos ir kad galiu jos prašyti. Kad man galima klysti ir ieškoti. Kad aš turiu teisę į savo pojūčius, jausmus, mintis.
Supratimas, kad viduržiemį išmesta į lauką aš neišgyvenčiau.
Kad mano gyvybė turi pradžią ir pabaigą; ir kad viskas, kas vyksta tarp šių dviejų taškų, yra be galo reikšminga ir kartu visai nesvarbu.
Atsimenu save ankstyvoje vaikystėje, kai dar besąlygiškai tikėjau gyvenimo gerumu, gražumu ir teisingumu. Gal net kalbėti dorai nemokėjau, bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Kartais atrodo, kad atsimenu tą jausmą, kaip šviesos sklidina siela jaučiasi mėsiškame, sunkiame, nerangiame žmogaus kūne: regis, viską supranti, viską kiaurai permatai, bet niekaip nerandi būdų tai išreikšti.
Pakeli ranką norėdama parodyti, kokios nuostabios gėlės ant porcelianinio puodelio… Jis dūžta.
Statai koją ant blizgaus, upės dugne mirgančio akmens… Krenti.
Nori pasidžiaugti bitės dūzgimu už lango ir tavyje gimsta garsas… Pažadini brolį ir gauni barti.
Lenkų rašytoja Dorota Terakowska romane „Lėliukė“ aprašo tokį sielos ir kūno disharmonijos pojūtį.
Galbūt daugelis vaikų išgyvena šį jausmą? Juk kūną reikia įvaldyti. Jame reikia išmokti gyventi. Skaityti jo ženklus. Perprasti jo poreikius. Juos patenkinti.
Tik išmokęs gyventi savyje ir su savimi, gali kurti sėkmingus santykius su kitais ir pasauliu.
Jei nepadarai to laiku, jei tavo gyvenimas klostosi taip, kad stokoji mylinčių rankų, palaikančių akių ir žodžių, gali tekti daugybę metų kristi ir keltis. Kol suprasi, kad čia tavo pėdos, čia – rankos, o čia – širdis…
Gali ir nesuprasti. Gali nukristi ir nebeturėti jėgų keltis. Būti pavargęs. Išsialinęs. Beviltiškai vienišas.
„Mieloji, ar galiu kuo nors padėti?..“
Taip, gali. Pabūk su manimi. Paglostyk man galvą, kol išsiverksiu. Palaikyk mane už rankos. Pamasažuok man nugarą. Aš labai labai pavargau… Man liūdna… Ir skauda… Pabūk šalia, kol aš užmigsiu… Šis gyvenimas toks nenuspėjamas ir aš dar tiek daug jame nesuprantu.
Sėdžiu prie lango, žvelgiu į temstantį miestą ir į žvakės atspindį stikle.
Tiek daug tamsos ir kartu tiek daug šviesos. Gatvių žibintai, automobilių šviesos, butų langai, reklaminiai stendai… Šį vakarą visame tame regiu jūsų akis, mielieji. Sužeisti. Pavargę. Besistojantys. Vis dar ieškantys. Tikintys. Klystantys. Klumpantys.
Išėjau iš susitikimo, regis, nepasakiusi kažko labai svarbaus, gal net paties svarbiausio.
Sunku rasti tinkamus žodžius, sunku leisti sau pasakyti tai, kas yra esmė. Žodžiai be patyrimo, be turinio, be žmogiškos šilimos tėra kevalas. Kiautas, kuriame gali pasislėpti, tačiau negali gyventi.
Būdama su jumis pajutau, kad jus myliu. Kad myliu visą savo gyvenimą. Myliu kiekvieną gyvenimo šioje Žemėje akimirką – savo nerimą, baimę, jūsų klausimus, mūsų klaidas, šaltį ir sniegą, mėnulio ragą danguje, artėjančią mirtį, primenančią, kad viskas, kas man priklauso, jau yra čia… Aš jus myliu, mielieji, mano broliai ir sesės, mano draugai ir bičiuliai, ir tegul tai, ko kiekvienas iš mūsų išmokome per savo margą gyvenimą, tampa trąšia dirva – atjauta, širdingumu ir atvirumu pagrįstiems žmonių santykiams kurtis.
Pirmasis šio ilgo laiško jums sakinys buvo: „Kaip sunku rasti žodžių patiems intymiausiems, patiems svarbiausiems dalykams ištarti…“ Iškerpu jį iš pradžios ir dedu į pabaigą – nes, kad ir kaip sunku rasti, ieškokime!
Verta.
P. s. Perskaičiusi šį tekstą, bičiulė pasidalino su manimi daina.
Aš dalinuosi ja su jumis.
Taip pat kviečiu perklausyti mano eilėraštį „Mažutytei“ – skiriu jį visiems pasaulio vaikams, praėjusiems šį pragarą. Išgyvenusiems ir ne. Tegul kiekviena mūsų žaizda suteikia mums galios ir išminties nutraukti ydingus santykius.