Pirmoji mano knyga „Kvėpuoju“ – žurnalo „Nemunas “ knygų etažerėje

Neringa BUTNORIŪTĖ

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Pirmosios knygos konkursą šiemet laimėjusi Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė taip pat domisi artima tema – moters pasaulėvaizdžiu. Tačiau, kitaip nei anksčiau aptartuose A. Ruseckaitės tekstuose, šįkart siekiama projektuoti žinojimą, kokia yra „moters siela“, jos prigimtis. Apie tai kalbėti stengiamasi mažiau tikėtinai: knygoje „Kvėpuoju“ pirmame plane iškyla tiesosaka. Poetiška tai, kas realistiška, skaudu ir gali būti atvirai pasakyta: „visa, ko reikia eilėraščiui, / yra išgyventas pasaulis, / pasakojimas iš lūpų į lūpas, / grįžtant prie tūkstantmetės tradicijos, / giedančių moterų, slemo“ (p. 33). „Kvėpuoju“ tekstai taip pat paklūsta naratyvinei logikai, tik šįsyk daugeliu atvejų ji panėšėja į pasakas apie kuriantį gyvybę ir pražūtingą geismą. Apibendrinti įvairias jų variacijas galima maždaug taip: lemtingos juslinės akistatos tarp vyro ir moters, kančia, kurią įveikus arba apie kurią paskaičius, būtų įmanoma ką nors keisti. Mėginama gyvenimiškai „normalizuoti“ situacijas („jie mums ateitį kloja, / kaip patalą, / prisigėrusį spermos, kraujo, snarglių, / vietoj pūko ir vilnos / ar poilsiu kvepiančio pieno“, p. 80), tačiau iš esmės tradicinės pelenių „pasakos“ pervelkamos kitais drabužiais, bet funkcijų nekeičia – siekiama laimingo finalo kartu ar atskirai („perplėšiu pusiau savo mėsą / savo kūną savo likimą / kad saugiai suaugtų švariai / kad randų nebeliktų“, p. 79), galiausiai galbūt jis atrandamas pilnatvę teikiančiame motinystės švitesyje.

Įdomu, kad leidinyje moterį reprezentuoja šiurkštaus vyro skriaudėjo ar (ir) mylimojo pažeidžiamos, engiamos provincijų mergaitės bei motinos. Kad ir kokios būtų subjekčių istorijos, itin ryškiai realizuojamas tradicinis įvaizdis: žmogus arti gamtos, t. y. prigimtinio natūralumo, kurį komplikuoja niauri rutina ir buitis. Tokiame fone ryškėja universalusis klubais siūbuojančios ir sijonus pasikaišančios moters vaidmuo – gyvybės nešėja, pati esanti dukra, kuri tampa motina. Savaime toks įvaizdis yra kaip ir aiškus, tačiau kai kuriuose V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstuose įsimena atviras seksualumas, kūniškumas, gyvybinio ciklo tapatinimas su žeme (pvz.: „tada prasideda liūtys, / iš dangaus į žemės gelmes / svyra krūtys, / įsčiose verda lava, / žemės kava, / žodžiai be garso verčiasi / dirvomis ir šlaunimis, / skruostai ir vyrai užkaista, / banguojam, siūruojam, kvatojam, / gimdom vaikus ir per mus / pačią esmę išlieja pasaulis, / per moterų paslaptis“, p. 102). Paradoksaliai moteris, konservatyvioje visuomenėje sieta su nekaltumu, kuklumu, dabar yra reprezentuojama atvėrusi „gyvybės paslaptį“, demonstruojanti kūną. Tačiau tapatinimas su kraštovaizdžio elementais kaip tik byloja apie nepakitusią natūralią jos prigimtį, o vaizdinija leidžiasi pakylėjama iki šventumo, esmės. Taip, būdama atvira, šalia prievartos (kito „trypiamų rūtų darželių“) moteris tebepriklauso vadinamajai tradicinei gyvensenai, kone sakraliam šeimos pratęsimo aktui. Taigi tekstuose laviruojama tarp mito ir demistifikacijos: vienas rodo vaizdavimo modelį (laiminga motina kursto šeimos židinį, bet jos patirtys sukrečiančios), kitas – laisvesnį, atviresnį kalbėjimo apie visa tai būdą. Šios tendencijos būdingos new–age’o poetikai, kurią grindžia įvairių požiūrių sinkretiškumas, pagarbiai priimamos tradicijos sklaida, pojūtis, jog visa ritmiškai atsikartoja. Jau senokai suvokta, kad, pasitelkus archajinius momentus, gelminius archetipus, įmanoma atsitraukti nuo vyraujančių publicistinių klišių, apribojimų ar išlaikyti dvasinę, kultūrinę autonomiją. Tai telkiantis veiksnys, nes remiamasi atpažintumu, cikliniais bruožais, kuriais įmanu spekuliuoti.

Taigi knygoje moteris iš pirmo žvilgsnio yra mažutė, didi ir emancipuota sava prigimtimi bei reinkarnacijai artima paskirtimi – pratęsti gyvybę: „tu perduosi mano kraują kitai moteriai, / ir visa tekės, kaip tekėję“ (p. 133), plg. krūtį „nudiegė / lyg kas gyslą su virkščiomis būtų išrovęs, / iš dešinio šono srovelė į žemę – / ten, kur pienas turėtų tekėti“ (p. 62). V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai plėtoja pastaruoju metu rašančių moterų eksplikuojamą temą: kūno (ne)pažeidžiamumas proporcingas dvasiniam būviui, harmoningas, pagal archajinius dėsnius gyvenantis žmogus prisideda prie pilnatvės jausmo.

Tad neaišku, kodėl, anot redaktoriaus Aido Marčėno, „turėtų kilti šioks toks šurmuliukas“ (p. 140). „Žiaurus atvirumas“ autorės tekstuose daugiausia ribojasi žodynu, atjauta, empatija, kurią pirmiausia transliuoja kalbančioji ir kurios trokštama iš skaitančiosios (ko gero, pirmiausia iš jos): „o man taip ir perbėgo, žinot, per širdį“ (p. 40). Manyčiau, tai siūlo V. Pilipauskaitės-Butkienės knyga. „Kvėpuoju“ skaitoma kaip visuma, o subjektė – kolektyvinė, todėl perduodami įvairūs prievartos, agresijos scenarijai atskleidžia, jog ji yra „mes“, jos patirtis – „mūsų“. Tada imi abejoti, ar tai yra drąsa byloti, poetinė situacija ar tiesiog ideologija, kuriai gali pritarti arba ne. Ne vien atjausti.

http://nemunas.net/?p=30&nid=363