„…knyga „Kvėpuoju“ yra tikrai kažkas tokio labai svarbaus“
Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė, „Kvėpuoju“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, 140 p.
Vienas retesnių atvejų mano skaitymo praktikoje, kai norisi nuoširdžiai ir primygtinai rekomenduoti knygą, tiesiog paprastai pasakant „imkit ir skaitykit, pačios suprasite, kodėl“. Nes jai apibūdinti ir įvardinti, regis, pritrūksta žodžių, arba jie atrodo esantys tokie nykūs ir bejėgiai, negebantys pasakyti nei pusės tiek, kiek pasako taupūs Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščių posmai. Nesupraskite, kad esu akla šios knygos gerbėja, priešingai, ilgą laiką šią knygą kaip ir autorės atvirą žvilgsnį ant jos jaukinausi lėtai ir iš tolo, kol pasidaviau, tiksliau, buvau nuginkluota veriančio žodžio tikslumo ir pačių jautriausių situacijų atpažįstamumo. Taip, tai knyga moteriai apie moterį, apie joje slypinčią mergaitę, dukrą, anūkę, mamą, apie savyje tyliai, kantriai, lengvai ir sunkiai nešiojamus visus buvusius, esamus ir gal net būsimus mylimuosius – vyrus, moteris, vaikus. (Ko vertas eilėraštis-malda-mantra „Rožinis mano mirusioms meilėms“, virtęs atskiru knygos skyriumi ir reikalaujantis atskiro kvėpavimo!) Skaitydamos knygos anotaciją neišsigąskite šio griozdiško sakinio: „Jos eilėraščiai atspindi laisvą XXI a. moters žvilgsnį į tapatybės, socialinių vaidmenų, santykių erdves.“ Jis teisingas, tik eilėraščiuose pažyrantis į milijonines intymumo daleles, kurios skaitytoją jaukinasi iš karto, įlįsdamos į pačias slapčiausias atsiminimų ir sutapimų ertmes. Knygos autorė gali būti pažįstama iš savo viešosios veiklos – paskaitų, seminarų, asmeninio tinklaraščio įrašų, tačiau, man regis, tik eilėraščiuose ji drįsta taip atsiverti, nejučia priversdama pasauliui atsimerkti, jo įkvėpti ir skaitytoją. Perfrazuojant knygos redaktoriaus Aido Marčėno žodį, Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės debiutinė poezijos knyga „Kvėpuoju“ yra tikrai kažkas tokio labai svarbaus.
Jūratė Čerškutė
Žurnalas „L’Officiel”, 2016 m. sausis-vasaris, Nr. 58