Istorija apie dvi sukneles

Vienoje šalyje gyveno Moteris. Šalis, kurioje ji gyveno, buvo pilkoka: visi sukdavosi vienu ritmu, retai žiūrėdavo vienas kitam į akis, rengdavosi žemės spalvų drabužiais ir beveik niekada nesišypsodavo.

Toje Šalyje Moteris jautėsi šiek tiek svetima, nors gyveno joje nuo gimimo. Ji jautėsi esanti kitokia nei dauguma Šalies gyventojų, nes mėgo spalvas, mėgo juoktis, dainuoti ir šokti. Ji žvelgdavo tiesiai į akis tiems, su kuriais kalbėdavosi.

Kai ji pažvelgdavo, vieni nusukdavo žvilgsnį, kiti, priešingai, nudžiugdavo. Tų, kurie nusisukdavo, ji daugiau niekada nesuktikdavo, o tie, kurie su džiaugsmu priimdavo jos akis, daugiau niekada jų nuo jos neatplėšdavo.

Antrųjų buvo mažuma, bet per daugybę gyvenimo metų jų susirinko nemažas būrys. Jie mėgavosi Moters šokiais ir dainomis, jos gyvenimo džiaugsmu, ir jai tai patiko. Ir nors kartais pasijusdavo vieniša, pažvelgusi į juos, džiaugsmingai besisukančius gėlėtoje pievoje, Moteris nusišypsodavo ir grįždavo į jų rato vidurį.

Moteris mėgo puoštis. Jai patiko spalvingos, plevenančios suknelės. Apsirengusi jomis, ji jausdavosi laisva kaip vėjas. Sukneles ji megzdavosi pati – ji mėgo kūrybos džiaugsmą.

Ją supę žmonės tai pastebėjo. „Padarykime jai dovaną, – sumanė jie, – padovanokime siūlų, pačių nuostabiausių siūlų, kad pradžiugintume ją, atsidėkotume jai už visas jos mums suteiktas dovanas, už tai, kad žvelgia mums į akis, kad per ją susibūrėme.“

Ir jie pradėjo dovanoti jai siūlus: dangaus žydrumo, rausvus kaip pinavijų žiedai, švelnaus salotų žalumo, pienių geltonumo, raudonus kaip kraujas… Gabendavo juos slapta, iš kitų šalių, nes jų Šalyje spalvoti siūlai jau seniausiai buvo uždrausti. Moteris dėkojo ir toliau mezgėsi sau sukneles – lengvas, vilnijančias, pilnas žavesio ir magijos.

Tačiau Šalyje viskas buvo ne taip paprasta. Čia veikė Didžiųjų Galvų Komisija, kuriai kiekvienas Šalies gyventojas turėdavo pranešti apie savo gautas dovanas. Komisija jas įdėmiai apžiūrėdavo, įvertindavo ir pasiimdavo sau patikusią jų dalį. Jei kuris žmogus pamiršdavo apie tai pranešti, sužinojusi apie tai Komisija jį apkaltindavo pasikėsinimu į Šalies turtą ir gerovę.

Moteriai ir Komisija, ir jos Nutarimai buvo nė motais. Ji vieną po kitos mezgė savo dailiąsias sukneles, puošėsi jomis, šoko ir dainavo. Ir ją supę žmonės bei jų širdys dainavo kartu…

Kažkokios stebuklingos galios saugojama, žemės spalvų Šalyje Moteris ir jos draugai ilgai liko nepastebėti.

***

Vieną dieną į butą, esantį šalia Moters buto, atsikraustė Kita Moteris. Jos pažvelgė viena kitai į akis ir tapo artimomis Kaimynėmis. Joms rūpėjo daug panašių dalykų: kokia jėga virpina drugelių sparnus, kai jie skrenda, kas sumanė, kad aguonų žiedlapiai iš skaisčiai raudonų pereitų į tamsiai mėlynus, kas perneša Mano ištartą garsą prie Tavo ausies…

Jos buvo panašios, bet ir skirtingos. Ir tuo abi džiaugėsi.

Vieną dieną Moteris atėjo pas Kitą Moterį ir tarė: „Dovanoju Tau šią savo suknelę. Numezgiau ją iš pačių lengviausių siūlų, spalvas parinkau pagal vaivorykštės raštą ir derinau jas klausydamasi savo širdies… Dėvėk ją, kai norėsi mane prisiminti.“

Moteris priėmė šią brangią dovaną ir tylėdama pakabino į spintą, šalia kitų savo suknelių – visos jos buvo žemės spalvų. „Dėvėsiu ją tik ypatingomis progomis, tik tada, kai pasiilgsiu Tavęs… – ištarė ji. – Mudviejų širdys dainuoja tą pačią dainą, bet mudvi vaikštome skirtingais keliais…“

Ta Kita Moteris daugiausia laiko praleisdavo Mieste. Ji nuolat vaikščiodavo gatvėmis, protarpiais prisėsdama ant suolelių ar kavinaitėse, stebėdama einančiuosius pro ją. Ji gebėdavo atpažinti tuos, kurių širdys buvo labiausiai išvargusios. Tada ji pažvelgdavo jiems į akis ir, sutikusi pagalbos prašantį žvilgsnį, pakviesdavo žmogų prisėsti šalia. Kai pajusdavo, kad jis jau sėdi, ji imdavo tykiai niūniuoti, pirštų galiukais liesdama išvargusiojo plaukus. Jos žvilgsnis prisipildydavo meilės, o rankos gydydavo. Šitaip pasėdėję kartu tiek, kiek reikėdavo, kad pavargusi to žmogaus šildis prisipildytų, jie pažvelgdavo vienas kitam į akis ir be žodžių išsiskirdavo. Kita Moteris žinojo, kad, susitikęs su ja, kitas žmogus jau niekada nebebus tas pats.

Jai patiko spalvingosios Moters suknelės. Ji mėgdavo stebėti, kaip jos blaškosi vėjyje, džiūdamos balkone, arba kaip grakščiai glaustosi apie Moters kulkšnis. Tačiau Kita Moteris žinojo, kad, apsivilkusi tokią suknelę, ji negalės nepastebėta vaikščioti po šios Šalies miestus. Jai reikėjo žemės spalvos suknelių. Kitaip daugybė išvargusių šios Šalies gyventojų širdžių negalėtų prisipildyti…

* * *

Vieną nuostabią pavasario dieną, kai visi Šalies šaligatviai blyksėjo šviežio lietaus balutėmis, o dangų juosė vaivorykštė, Kita Moteris suabejojo: „O jeigu aš… O jeigu aš imčiau, ir iš dviejų padaryčiau vieną suknelę? Galbūt taip aš galėčiau išeiti į Miestą su savimi išsinešdama ir Moters jėgą?“

Ir, atvėrusi spintos duris, iš visų savo žemės spalvų suknelių ji išsirinko pačią brangiausią, tą, su kuria praleido daugiausia dienų Miesto gatvėse. Ji tikėjo, kad tai ypatinga suknelė – ta, kuria vilkėdama ji gali pasiekti daugiausia išvargusių širdžių.

Kita Moteris švelniai suglaudė abi sukneles ir perbraukė jas ranka. „Pabandysiu,“ – nutarė ji.

Paėmusi žirkles, ji išardė abi sukneles ir sumaišė siūlus, iš kurių jos buvo megztos. Tada daug dienų ir naktų ji mezgė naują suknelę, atsitraukdama tik pailsėti, darė tai labai dėmesingai ir su meile. Megzdama džiaugėsi, kad, vilkėdama naująja suknele, ji galės padaryti daugiau, daug daugiau – juk žmonės galės gerti iš dviejų šaltinių vienu metu!

* * *

Kaip tik tą dieną, kai Kita Moteris baigė savo naująją suknelę, į Moters buto duris kažkas pasibeldė. Jas atvėrus, blyškus, bejausmis veidas prisistatė: „Laba diena, esu Mažoji Galva iš Didžiųjų Galvų Komisijos. Esu įpareigotas apžiūrėti jūsų butą, nes gavome pranešimą, kad turite daiktų, apie kuriuos Mūsų Institucijai nepranešėte. Jei tai tiesa, būsite apkaltinta pasikėsinusi į Šalies turtą ir gerovę.“

Moteris plačiai atidarė duris. Ji buvo drąsi. Ji jau seniai žinojo, kad šita diena ateis. Ir vis tiek puošėsi savo gražiosiomis suknelėmis.

Bet jai buvo ir baisu: ji negalėjo patikėti, kad nieko nebeliks… Ta baimė plėtėsi kaip tamsaus rašalo dėmė, beregint, kaip Mažoji Galva į iki begalybės pražiotus lagaminų nasrus grūda jos švelniąsias sukneles, rainas, margas, švytinčias ir gyvybingas.

Mažoji Galva užtrenkė lagaminų dangčius ir nukirto: „Viskas, ponia. Eime su manimi. Šitiek nežemės spalvų siūlų ir šitiek daiktų, apie kuriuos mes net nenutuokėme!..“

„Nors viena, nors viena liko, – guodėsi Moteris, siaura laiptine leisdamasi paskui Mažąją Galvą, – ir mano rankų šiluma per jos rankas pasieks kitų žmonių širdis…“

* * *

Atidarę laiptinės duris, jie sutiko namo grįžtančią Kitą Moterį.

Ji vilkėjo žemės spalvų suknute, išmarginta vaivorykštės spalvų siūlais.

***

Daugiau niekas toje Šalyje neregėjo nei Moters, nei Kitos Moters.

Sklido kalbos, kad jos abi pasitraukė į kitas šalis, kur daugiau spalvų ir dainų.

Arba kad jos ėmė dėvėti žemės spalvos drabužius ir jų akys užgęso.

Kiti kalbėjo, kad dviejų Moterų apskritai niekada ir nebuvo, kad visa tai tėra dar viena kažkieno kažkada pramanyta istorija.

Kad ir kaip būtų, toje Šalyje dar ilgai gyveno žmonių, kurie vaivorykštines spalvas nešiojosi savo širdyse ir susitikus jų akys nusišypsodavo.