Gyvenimo istorija

Gyvenimo kelionę pradėjau 1981 m. kaip Vitalija Pilipauskaitė, arba Vitalė, Vitalytė.

Iki šešerių metų augau vienkiemyje Dudiškių kaime netoli Panemunės pilies, ant stebuklingo Nemuno skardžio. Pirmieji atsiminimai susideda iš saulės šviesos spindulių, sprogstančių bijūnų ir nasturčių pumpurų, nokstančių agrastų skonio ir gandrų upelio slėnyje. Buvau supama gamtos tylos ir švelnumo, jau tada pasižymėjau itin dideliu jautrumu.
Mama vadinamos močiutės patalus iki šiol atsimenu kaip vieną iš saugiausių vietų pasaulyje, nors nei močiutės, nei tos vietos jau seniai seniai nebėra.

Įgimtos savybės jausti giliau, pastebėti ir klausti daugiau, būti empatiškai augant sovietinėje sistemoje buvo neparankios. Kaip ir emocinio bei fizinio smurto persmelktoje šeimoje, kurios svoris ir sunkis labiausiai pasijuto iš močiutės namų išsikrausčius į Vytėnų kaimelį, praradus močiutės glėbį ir susidūrus su kieta, nepaslankia to laiko švietimo sistema.

Todėl pamažu mokiausi jautriausias savo savybes užgniaužti, uždrausdama sau rodyti savo galią regėti, girdėti, sisteminti. Uždrausdama sau skleistis ir veikti autentiškai. Siekdama prisitaikyti.

Patekusi į Vytėnų pagrindinę mokyklą, vėliau į Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnaziją, kaip ir paskui pradėjusi studijuoti Vilniaus universitete, siurbte siurbiau į save žinias. Beveik nemokėjau megzti kontakto, sunkiai suprasdavau, kaip ir kodėl žmonės žaidžia savo keistus, žeidžiančius, nenuspėjamus socialinius žaidimus. Galiausiai pati įgudau juos žaisi.

Bendraklasiai sakė, kad ji būsiu mokslininkė. Kai parodžiau poeziją, mokytojai ėmė kartoti, kad esu kaip Salomėja Nėris. O aš tylėjau. Slėpiausi už akinių. Gūžiausi, kad kuo labiau būčiau nematoma.

Paauglystės naktimis maištavau skaitydama, piešdama, verkdama, vėliau pasinėrau į bohemiško gyvenimo siūlomas užmaršties ir nusiskausminimo galimybes.

Pirmąsias drauges ir draugus atradau tik paskutiniais mokyklos metais. Кokia dėkinga jiems esu už pojūtį, kad kažkam esu svarbi! Nes ir artimiausioje šeimos aplinkoje, ir savo viduje jaučiausi klaikiai vieniša. Nematoma. Negirdima.

Po magistrantūros studijų įstojau į humanitarinių mokslų doktorantūrą. Man patiko dėstyti, bendrauti su studentais, ieškoti ryšio su panašiais į save. Kartu dirbau tekstų kūrėja, laisvai samdoma žurnaliste, tekstų redaktore.

Gyvenimas pradėjo įsibėgėti.

Tik iš kur tas negyvybės pojūtis?

Lukštas pradėjo skilti, kai 2008 m. po santuokos gimė pirma duktė. Atidėjusi akademinį kelią, aistringai ir smalsiai ėmiau tyrinėti motinystės teritoriją. Su visomis jos spalvomis ir atspalviais. Tuomet atradau prieraišumo teoriją ir sužinojau apie prieraišumo tipus. Sužinojau, kaip formuojasi žmogus, apie trauminių patirčių įtaką mūsų psichinei, emocinei ir fizinei gerovei, apie smegenų neuroplastiškumą ir kūno gebėjimą gyti.

Taip po darbo VšĮ Komunikacijos centras ir leidykloje „Kitos knygos“ susikūrė VšĮ Prieraišiosios tėvystės centras, pirmieji Lietuvoje dulų mokymai, iš kurių vėliau išauginome Dulų asociaciją. Į šiuos projektus sudėjau surinktas mokslines žinias, savo jautrumą ir gebėjimą kurti ryšius, lyderystės ir vizionierės dovanas. Vedžiau paskaitas besilaukiantiems tėvams, mamų klubus, pradėjau susitikimus apie pirmąsias menstruacijas mamoms ir dukroms. Ėmiausi savo gyvenime besąlygiškai taikyti principą „Būk pokytis, kurį nori matyti“.

Per šiuos projektus išmokau, kad komanda stipri tiek, kiek stipri jos silpniausia grandis. Ir kad gelbėtojo vaidmuo nenuveda ten, kur tikiesi pradėdama eiti.

Už pamokas sumokėjau suvokimu, kokia pažeidžiama esu. O dovanų gavau senoles – vyresnes, brandesnes, išmintingesnis moteris, kurios apgaubė mane saugumu, švelnumu, laistė dirvą man atsiverti. Su ypatinga padėka noriu paminėti Aušrelę Savukynę, senolę Arapatą, Eleną Tonneti-Vladimirovną, a. a. Bangą Kulikauskaitę. Ir dėmesingo įsisąmonimo, atjautos, intuityvaus judesio ir įsisąmoninto kvėpavimo praktikas.

2014 m. išdrįsau parengti pirmos savo knygos rankraštį ir parodyti jį literatūros bendruomenei. Po metų pasirodė pirmoji poezijos knyga. Gimė dar du vaikai. Atsirado svetainė www.vitale.lt, kurioje pristačiau savo kūrybą ir individualius projektus: seminarus tėvams, moterims, mergaitėms, konsultacijas autoriams. Pradėjau vesti atvirumo susitikimus moterims, atviriau dalintis savo pačios kūryba.

2017 m. grįžau dirbti į leidybos sritį. Nutraukiau doktorantūros studijas universitete. Priėmiau iššūkį vadovauti įdomiausių Lietuvių autorių kūrybos ir leidybos projektams leidykloje „Alma litera“. Dovanų gavau knygų pristatymų rytus LRT televizijoje, judrias tarptautines ir vietines knygų muges, renginius ir naujas pažintis. Metai leidykloje buvo dosnūs pažinčių su įdomiausiais lietuvių rašytojais, kurie ėmė mane vadinti savo knygų dula. Kartu su Mariumi Marcinkevičiumi išleidau pirmąją savo knygą vaikams.

Nepaisant išorinio judesio, vidiniame gyvenime buvo tylu.
Keleri metai spengiančios ir drauge dosnios tylos.
Kas aš? Kodėl? Ir į kur?

Tyloje visa, kas perskaityta, patirta, išmokta, gulėsi į lentynas. Dėmesingas įsisąmoninmas ir nesmurtinė komunikacija, įvairių kultūrų senolių ir evoliucinės biologijos tyrinėtojų įžvalgos, balsas ir judesys, kalba ir kūnas, prieraišumas ir savideterminacija, patyriminis mokymas(is), ryšio ir bendruomenės svarba, dėmesingumas ir jautrumas traumai, gyvenimui su ja ir po jos.

Aiškiai brėžėsi ribos. Išgyvenau skyrybas. Vienatvės laikotarpį. Pasimatymų pusmetį. Naujus santykius, antrąją santuoką ir ketvirto vaiko gimimą.

Mano gyvenime atsirado „Women Are Poems bendruomenė. Iš jautrumo, atrodo, net švytintys skaitymų vakarai, saugi ir pagarbi termė atsisakius vertinimo dalintis savo kūryba. Ir knyga, į kurią sudėjome šimto metų Lietuvos moterų poečių istoriją.

Iš tylos ėmėsi kaltis visaapimantis suvokimas.

Aš esu aš.
Įsisąmonintas, nuolat kintantis aš.

Gavau jautrumo dovaną, kad galėčiau iš arčiau, iš labai arti tyrinėti mikro ir makrokosmosą.
Gavau įrankius priimti ir transformuoti skausmingiausias asmenines savo patirtis.
Gavau išminties dovaną, kad suprasčiau, kad nėra vienos tiesos ir vieno visiems teisingo kelio.
Gavau empatijos dovaną, kad galėčiau palaikyti save ir kitus.

2023 m. baigiau pedagogikos studijas, išbandžiau save mokykloje ir darkart universitete. Pradėjau dirbti pirmininkės pavaduotoja Lietuvos rašytojų sąjungoje. Neuromedicinos institute pradėjau mokytis įsisąmoninimu grįstą kognityvinę ir elgesio terapiją. Pajutusi, kad dėmesingo įsisąmonimo praktikos pradeda iškelti ankstyviausias, ikižodines traumines kūno patirtis, 2024 m. baigiau traumai jautraus dėmesingo įsisąmonimo mokymus (Trauma-Sensitive Mindfulness). Ir įstojau į savo antrąją magistrantūrą – menų terapiją (šokio-judesio sritis) Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Reikėjo ilgai keliauti, kad suprasčiau, kad gyvenimas yra skirtas gyventi.
Net kai skauda. Net kai sunku.
Viskas, ką patiriame, yra verta ir vertinga.

Kol esame gyvi, mūsų gyslomis kraujas gali tekėti džiaugsmingai.