Gimdymas palaikant Vitalijai: atsiliepimai
Čia rasite laiškus tų moterų, kurios ruošėsi gimdymui ir (arba) gimdė Vitalijai dalyvaujant kaip dulai. Ir ypatingą atsiliepimą, kurį parašė Dainius – dabar jau dviejų sūnų tėtis, su kuriuo kartu nukeliauta tikrai nepaprasta vaikelio pasitikimo kelionė.
Jei norite palikti atsiliepimą, galite tai padaryti.
DONATOS ATSILIEPIMAS
Nuo vaikystės bijojau gimdyti.
Ir kai pastojau, suvokiau, kad reikia ieškoti pagalbos ir kad noriu rasti dulą.
Dulos ieškojau, nors iki pat 36 nėštumo savaitės baisusis gimdymas natūraliais takais man buvo tik teorinė galimybė, tik jei mergytė mano įsčiose pasirinks pasisukti iš skersos į gimdymui palankią poziciją. Ir radus dulą, mergytė pasisuko. 🙂
Vitalija mane patraukė, kaip bebūtų paradoksalu, drąsa kalbėti apie sunkiąją motinystės pusę. Po fiziškai nelengvo nėštumo, kur vis iš aplinkinių išgirsdavau, kad aš per daug negatyvi, nors turėčiau džiaugtis, jaučiausi atradusi žmogų, kuris suvokia ir priima visas spalvas.
Ruošiantis gimdymui su Vitalija išsigryninome mano baimes ir jų „priešnuodžius“. Taip pat trise su partneriu aptarėme galimus gimdymo scenarijus ir kas man vienoje ar kitoje situacijoje padėtų. O labiausiai nuramino Vitalijos kvietimas pasižiūrėti į gimdymą smalsiai, patyrinėti patį procesą ir savo ribas: kaip jausiuos, kiek skausmo pakelsiu, kiek galėsiu pati, o kur jau reikės medikų pagalbos. Žodžiu, pasiduoti procesui, be konkretaus tikslo ir be konkretaus plano.
Taip pat Vitalija padėjo į pasirengimą gimdymui įtraukti mano partnerį, jau turėjusį vaikų, o drauge ir patirtį, kad vyro rolė gimdyme minimali. Pasiruošimo su dula metu jo nusiteikimas keitės iš „viską žinau“ į „o kuo aš gimdyme galiu būti naudingas“?
Vis tik pati didžiausia Vitalijos pagalba buvo būtent gimdymo ligoninėje metu. Žinojimas, kad yra žmogus, kuris stebi ir supranta visą procesą, man suteikė ramybės ir padėjo nerti gilyn į save. Taip pat Vitalija padėjo partneriui išgirsti ir atliepti besikeičiančius mano kūno poreikius, o aš galėjau sąrėmių metu tiesiog atsipalaiduoti jo rankose ir jaustis kaip namie. Ir taip nors nuo ryto mane žadėjo skatinti, saugioje erdvėje, kurią sukūrė gimdymo komanda (dula ir partneris), iki vakaro pagimdžiau ir be skatinamųjų, ir be nuskausminamųjų. Gydytojai padėjo tik greičiau pabaigti pakirpdami. O šiaip leido ramiai vykti natūraliam procesui, vis pajuokaudami, kaip gerai darbuojasi „gimdymo fanai“. Ir jie tikrai puikiai darbavosi – gimdymą prisimenu kaip keturiomis rankomis „išmylėtą“, išglostytą, spaustą ir šaldytą, prilaikytą ir išmasažuotą. Padėjo taip, lyg gimdymo skausmus būtume pasidaline trise. Net pačioje pabaigoje, kai tapo tikrai intensyvu, o gydytojai anestetinio „šampaniuko“ man jau nebedavė. 🙂
Ir taip pačiai man netikėtai gimdymas, kurio bijojau, virto tikrai gražia patirtimi, o mano partneris žino, kad buvo svarbi gimdymo sėkmės dalis.
M. ATSILIEPIMAS
Ačiū, Vitalija. Tavo pagalba šituo jautriausiu mano gyvenime momentu buvo labai reikalinga.
Esu labai dėkinga už tavo švelnius žodžius, kurie mane ramino ir leido jaustis, kad viską darau teisingai.
Man ypatingai padėjo, kad tą paskutinę sąrėmių valandą vis švelniai kvietei mane atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti!:)
„Leisk dukrytei pas Tave ateiti“ – tai Tavo žodžiai, kurių aš niekada nepamiršiu. O mūsų trijų – mano, Tavo ir vyro – kvėpavimas ir gimdymo aimanos buvo vertos filmavimo:) Jūs taip klasiškai atkartodavote visus mano leidžiamus garsus, kad man tikrai atrodė, jog dalis sąrėmių skausmo persikeldavo nuo manęs ant jūsų:)
G. ATSILIEPIMAS
Nepagražindama norėčiau pasakyti, kad esminiu gyvenimo momentu Vitalija man buvo kaip geriausia ištikimos sesers pavaduotoja, kaip atsidavusi, patyrusi mama ir aukščiausias solidarumo bei pagalbos moteris-moteriai išsipildymas.
Vitalija man paliko išskirtinės moters įspūdį. Tiesiog maloniai neįtikėtina, kaip šiuo nepaprastos skubos, paviršutiniškumo amžiumi joje puikiai dera atviras žmogiškumas ir šiluma, rūpestingumas, malonus čiauškėjimas ir atidumas bei profesionalumas, žinių ir patirties gylis, o tuo pačiu ir tolerancija kitoniškumui, nežinojimui.
—
Likus maždaug 2 mėnesiams iki susitikimo su antruoju vaiku žinojau, kad jis gims atliekant Cezario pjūvį, taip pat žinojau, kad nei tuo metu, nei pooperaciniu laikotarpiu šalia manęs tikrai nebus nė vieno artimo ar svetimo žmogaus. Taip pat žinojau, ką reiškia po operacijos susitikti su savo kūdikiu po 12 ar 24 valandų ir kokios bus mano galimybės juo pasirūpinti. Tiksliau, nepasirūpinti. Dėl to siaubingai išgyvenau ir verkiau visiems telefonu. Visai netikėtai kolegė atsiuntė Vitalijos telefoną. Paskambinau, susitikome, pasikalbėjome. Teisybės vardan, aš nežinojau, ko galėčiau tikėtis iš dulos. Tiksliau sakant, apie ką galėčiau svajoti (nes, kaip paaiškėjo vėliau, tokios dulos pagalba besilaukiančiai, gimdančiai ar pagimdžiusiai moteriai yra tikra svajonė).
Jau po antrojo susitikimo su Vitalija pasijaučiau rami. Nustojau verkti, išsiaiškinau, kas man svarbu gimdymo metu ir po jo, kas nesvarbu ar į ką sąmoningai atsisakau kreipti dėmesį, ką galiu ir ką noriu pakeisti.
Operacija buvo anksčiau, nei tikėjausi. Man buvo svarbu, kad po operacijos palatoje nebūčiau viena ir kuo greičiau susitikti su kūdikiu, kuriuo pati negalėsiu pasirūpinti. Palatoje mane iškart pasitiko Vitalija. Verkiau, juokiausi ir kiekvieną sekundę jaučiau begalinį dėkingumą. Vitalija rūpinosi ir mano kūdikiu, ir manimi. Iki šiol labiausiai įsiminė jos neapsimestinė, užkrečianti ramybė ir jauki šypsena – viskas, ko reikia nerimaujančiai ir nei savimi, nei kūdikiu negalinčiai pasirūpinti „naujai“ mamai.
Norėčiau pasidalinti šilčiausiais prisiminimais ir apie susitikimą namuose. Vitalija mus aplankė kaip brangi šeimos draugė. Neįtikėtina, bet to susitikimo metu ne tik maloniai praleidau laiką, bet sužinojau didžiojo mažylio meilės ir valdymo paslapčių, atsiradus „naujam mažyliui“.
Tikiu, kad tobulėti galima tik mokantis ir einant pirmyn, bet kalbant apie Vitaliją, jai norėčiau palinkėti išlikti tokiai, kokia yra dabar. Man pasirodė, kad jai nieko netrūksta nei kaip moteriai, nei kaip mamai, nei kaip draugei, nei kaip dulai.
A. ATSILIEPIMAS
Kai skaičiavau paskutines nėštumo savaites, pažįstama mama patarė susirasti žmogų, kuris „padės palaikyti galvą virš vandens“. Vitalija man buvo (ir yra) būtent toks žmogus – padeda „nepaskęsti“ ir kai pernelyg atsipalaiduoju ir kai surakina mėšlungis ar ištinka isterija. Kartu su ja visi nėštumo, naujagimio priežiūros ir pogimdyvinio periodo sunkumai pamažu išsisprendžia, kažkuo praturtina ir užgrūdina, o pasiekti rezultatai – įkvepia. Ačiū!
L. ATSILIEPIMAS
Visi susitikimai su Vitalija iki gimdymo, per gimdymą ir po jo buvo labai naudingi.
Iš jos tikėjausi palaikymo, padrąsinimo ir pasitikėjimo. Ir vyliausi, kad jeigu šalia manęs bus moteris, suprantanti apie gimdymą taip, kaip ir aš, – ji galės būti protinga už mus abi, o aš galėsiu būti instinktyviu žinduoliu ir gimdyti.
Mūsų pokalbiai pasiruošti gimdymui padėjo. Mano gana chaotiškame gyvenime jie įnešė šiek tiek tvarkos. Gal tik tiek, kad iš mūsų pokalbių man kartais atrodydavo, kad aš dėl laukiančio gimdymo esu ramesnė nei Vitalija.
Gimdymo metu pagalba buvo pati geriausia. Nieko nebuvo daugiau, nei reikėjo. Vitalija buvo įsiklausiusi į mane ir tai, ką sakė ar darė, buvo tai, ko man tuo metu reikėjo. Kai buvo sunku – klausiausi jos ir ja tikėjau. Tai padėjo.
Įsiminė jos klausimas, ar bijau. Jis buvo laiku ir vietoje. Ir labai reikalingas.
Vis dėlto kartais man atrodydavo, kad manimi nepasitiki. Nuo jos pasitikėjimo manimi priklausė mano pačios pasitikėjimas savimi. Buvo sunku justi (ar įtarti) jos abejones.
Jos pagalba po gimdymo buvo puiki, atrodė, kad jos vis negana ir neganaJ Labai vertinu, kad atvažiavo man padėti, kai sprendžiau vyresnio vaiko žindymo-nebežindymo kartu su mažyliu klausimą. Truputį sugrąžino „stogą“, kuris jau buvo tolokai nučiuožęs.
Tai tiek. Nežinau, kiek buvo mano dula, o kiek – tiesiog artimu žmogumi. Žinau, kad jausmas po gimdymo yra labai geras. Ši patirtis mane pagydė nuo prieš tai buvusios. Daugiau ir negalėjau tikėtis.