geismas gyventi

papilvę maudžia pavasario vėjui
nuslydus įsitempusia šakuma

norisi kavos, cigaretės,
rožės iš nepažįstamų rankų

draugė vienprasmiškai mesteli:
tau reikia nuleisti

ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai
nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa,
mėšlungis

paskui, kol grįžta vėl į save:
koja įremta į skalbyklę,

pradeda erzint elektros lemputė,
katė drasko duris –

ir tik kelioms minutėms, paskui vėl, vėl ir vėl,
su kiekvienu širdies tvinksniu

ir ten, kažkur, tas garas, jo nenuleisi,
vėl kaupiasi

todėl šypsausi sėdėdama troleibuse,
eidama gatve, valgydama sriubą, pasitaisydama kojinę

šitoks geismas gyventi

2007