Elenai

mano mažutė,
mano mylimoji,
nedrąsi paliesti –
tik tiek, kiek reikia

galvoju:
tavo prasmė,
tavo neiškalbėtos istorijos,
tavo jonas, vosylkos, traukiniai (ne į Paryžių),
garnizonas – su tarka per užpakalį,
žvilgsniai, slenkantys skruostais,
plėšiantys per metus gegužinei taupytą suknelę

ir nematytas jaunuolis ant dviračio
girgždina kiemo vartus – tavo gyvenimo vyras
(su kirviu per nugarą, su pančiu per strėnas – iš meilės)

galvoju:
visos tavo suknelės –
prisigėrusios pasakų, krūtys,
našlystėje džiūvančios, paskirtį savo pamiršusios –
mano skruostui priglusti, kad nepamirštumėm

(o, ar tu mokėjai, ar drįsdavai, ar turėjai laiko ir kertę
pirštu, mintimis, akimis
pakeisti jį, juos, save,
pajusti tvinksinčią varpą – mažutę,
kaip negimusio kūdikio rankos,
ar tik aš –
ištvirkusi ir nežabojama)

mano mažute,
mano mieloji,
mano mirusioji,
mano mirusi gyventi

mano trisdešimt metų kančios išsivaikščiojo sąnariuose

prisimenu:
kaip tėviškės grindys,
spaliai iš lubų – pilni plaukai

su tavimi mokėmės gyventi:

iš bufetėlio ištraukta nuotrauka, man einant keturioliktuosius:
nuogo vyro siluetas, išblukęs nuo laiko, o gal nuo pirštų pagalvėlių –
štai ko reikia bijoti, štai ką reiks tau išmokti pažinti

mano sprogstantys krūtų pumpurėliai – tavo nuostaba,
o taip!, mano pirmos raudonosios naktys – tavo nuostaba:
šitaip anksti?

ir tas rūpestis: ar soti, apsirengusi, ar piniginga,
ir tas niekad neištartas: „o ar laiminga?“

(ar bijojai sulaukti: „o tu?“)

maža ir lengvutė iš skausmo,
tarsi porceliano lėlė, trapūs kaulai,
išsidriekę kaip lankos plaukai,
stingsta tavo alsavimas:

mano mieloji,
mano gimusi mirti ir
mano gyvensianti – – –