Duobelė

I

stovėjo, ranka apglobusi išduobtą krūtį,
ir negalėjo patikėti, kad praėjo,
kad tiek ir tetruko –
nespėjo net mirktelti,
o jie jau šnabždasi

juk ir ji pati tūkstančius kartų šitaip šypsojo:
rišdama tvarstį, uosdama gangrenuojančios mėsos kvapą,
lygindama paklodes po prišutusiais basonais,
dardėdama su pietumis,
ratukams išbarškinant nutylėtąjį „amen“

juk ir ji pati mokėjo šitaip žiūrėti,
suimti svetimą liūdesį į rankas ir gosliai stebėti,
kaip jo veidu išsirita ašaros,
mokėjo sėdėti šalia,
įsirėmusi koją į suolą,
o dabar štai – pati netikėjo, kad tai jos šis išvargintas veidas,
šie skruostai išblukę ir skonio netekusios lūpos,
kad jos šis chalatas, šios kojinės, kur nė velnio nešildo,
kad jai šitą dubenį neša

II

atsimena: tądien kasė bulves laukuos,
ėjo abi, ji ir jos mylimiausia tetelė,
surukusi jau, bet minkšta ir balta kaip varškėtis,
visą savo likimą išbuvusi tokioj minkštybėj,
visą savo gyvenimą

ėjo abi,
laukai dar žaliavo, bet virkščios jau buvo įrudę,
kvepėjo ruduo, kvepėjo vanduo, karvių mėšlu įmirkęs,
ir rankos kvepėjo lyg eketės

paskui plušo abi, ir pažastys prakaitu drėko –
tiek skalsos, tiek tylos nešnekėtos! –

kol žemė sugriežė dantim,
ir pasviro pasaulis,
ir trenkėsi kotu į pažastį,
ir tuo kotu – per krūtį!, ir nudiegė,
viešpatie, skaudžiai jai nudiegė,
lyg kas gyslą su virkščiomis būtų išrovęs,
ir iš dešinio šono srovelė į žemę –
ten, kur pienas turėtų tekėti

III

grįžusi namo įsitvėrė į rankeną,
sumetė nešulius
ir, subarškinusi raktais, girgžtelėjo duris

į veidą tvoskė –
kvapas jo, kvapas jo, jos gyvenimo kvapas

žinojo atmintinai visas jo sudedamąsias:
priebuty permuša pelargonijos, nors jau ruduo,
nors taip aitriai nežydi,
dar čia justi kvapas medaus, sandėly užrakinto,
inkariukai dukters alsuoja guma,
motinos įduotas krepšys – obuoliai, pelių šlapimu,
šalia slenksčio išskydusi skepeta –
benzino garais ir čerpių likučiais

paskui kambarys ir pridvisusi lova,
– kol nebuvo manęs, turbūt nėsyk nenuvilko, –
išpleikė nykstančią galvą ant vyro pagalvio
ir delnu apglobė išduobtą krūtį

IV

po vakarienės nieko taip ir nesupratusiai dukrai
sukrėtusi mėsos likučius, kad rytoj pasišildytų,
nuslinko prie indaujos, įsriegusi raktelį truktelėjo,
pravėrė, užčiuopė maišą, virveles išnarpliojo, išmazgė,
galva sukosi, galvoj sukosi ir sukosi aplink galvą,
buvo atpratusi, bet nepasidavė –
panėrė rankas į tą vėsumą,
sukišo iki alkūnių ir leidosi glamonėjama –
tik paširdžiuose nerimo bizūnai,
tik kanopom mintis draskė arkliai,
trokšdami pratęsimo,

siurbė į save tą vėsumą,
tą kaštoninį auksą, kvepiantį silkėmis,
visa matė ir visa pajuto,
odą lytint švelniems sėmenims

V

suėmus į ranką, drobinį maišelį
(per naktį pasiūtą)
pataiso, pritvirtina ir liemenėlę užsklendžia
lyg skląstį ant vėstančios krosnies

iš eilės užsisagsto bliuzelės sagas
braukydama kiekvieną klostę, siūlelį ir garsą,
sijoną –
truputį aukštyn –
kad tvirtai apkabintų išglebusį pilvo pagalvį,
ir truputį žemyn –
kad pridengtų, kiek reikia, kelius

VI

nagais įšalusi į batų noseles,
galvą pridengusi skepeta,
stumtelėjo duris, tarkštelėjo skaitliukai,
tarkštelėjo tyla ir tūkstančiai spigių obuolių,
tūkstančiai išsprogusių vyzdžių
įsikabino po jos bliuzele,
puolė ieškoti, naršyti ir gliaudyti,
bandydami per tą pirmą (dar padorų) akimirksnį
atsekti:

kuri, ar pavyko operacija,
ar nenupjovė, ar greitai numirs,
o gal jau pasveiko, kuri

ir šitaip užkaito, šitaip išsipūtė viskas,
ėmė suktis galva, galvoj sukosi ir sukosi aplink galvą,
pasaulis suzmego į vieną, lyg gaisras suūžusį, tašką,
į triukšmo saujelę, lyg ižas vaikystėj per sieną nueitų,
burbėdamas lytimis, vandeniu keikdamas,
kai virpėdavo indai, virpėdavo rankos ir mintys,
ir mama, prie tėvo prigludusi, irgi virpėdavo –
šitaip užkaito ir šitaip išsiplėtė viskas

paskubom į krepšelį susimetė vineles
(jų ir atėjo – bus dekiams ant sienos1),
duonos gabalą ir konservų dėžutę
(kad neatrodytų, jog dėl vinelių atėjo),
tada priėjo prie jos,
kažkaip susisuko visa, piniginę suspaudė

staiga prisiminė, kad ji čia, dabar, čia, ir čia jos širdis,
ir jos štai krepšelytje duona ir vinys tiems dekiams prikalti

VII

taukšt
skaitliukais išbarškina,
irgi vengdama žiūrėti,
staselė

VIII

jautė, kad ima nusiraminti, liko tik grąža, liko tik paimti ir eiti,
jau sukosi, jau tuoj tuoj atsikvėps visa krūtine –

taukšt –
trinktelėjo durys,
ir, užuodęs silpnumą, išsišiepė tarpduris

– o, kaimynė, – kaip godžiai sublizgo dantis! –
visa ir sveika, tik mažumėlį įblyškusi,
o šitiek kalbėjo, šitiek pliauškė liežuviai:
vėžys, tuoj numirs, o jei ir nemirs,
tai bent papą nupjaus,
o ji čia visa ir sveika, tik mažumėlį įblyškusi, –
tęsė staigiai sugriebdamas krūtį, – tik mažumėlį…

ir kaip vėsiai sėmenų srovele per krūtinę jai teka protezas,
ir kaip dryksta širdis – ne maišelis, po bliuzelės sagom užsagstytas,
ir kaip tykiai pasiekia grindis, ir subliūkšta šis visas įkaitęs pasaulis,
tik krepšelis, į ranką įkibęs, dar laiko,
dar neleidžia suklupti,
neleidžia

IX

paskui buvo vis tiek,
daugiau neieškojo linų

ėjo tartum į mūšį:
tuščia, nors gyva, kaip į kaulą mėsa įsiėdusi

tik prieš tai, –
tarė sau, –
dar surinksiu, kas man priklauso

ir ėmė plušėti

lydė, kaitino, lygino, siuvo, šukavo,
adė, spaudė syvus ir slyvas,
kočėlu kapojo tešlas ir prieš saulę jų auką džiovino,
jų auksą, jų šerdį maistingą,
dėl tėvo, dukters ir dėl dievo – ravėjo, velėjo, trinksėjo,
skubėjo anglių, pas staselę – batukų ir ryžių,
bulvių, morkų, kopūstų – pas savo tėvus,
obuolių – į uošviją, kur vietoj pietų jai išvirdavo grikių,
kad smėliu jos nepratusiuos žodžiuos grikšėtų

X

dar ir tai, kas buvo būtina,
ko manė prireiksiant,
sudėjo į viršutinę lentyną,
kur paprastai jie nelįsdavo

dar ir tai, kas buvo būtina:
juoda vilnos suknelė,
kuklutė, šilko rankogaliais,
su šešiom klostelėm per priekį,
su šešiom rudo medžio sagutėm
ir kilpelėm smulkiai uždaigstytom;
apatinių, kiek pridera moteriai,
švariai išskalbtų ir tvirtai iškrakmolytų;
kojinės vilnos juodai nudažytos
(kojos vis šalo, tai mėgo net vasarą vilną dėvėti);
mažosios tetelės įduotas rožančius –
kartais išsitraukdavo ir leisdavo jam tekėti tarp pirštų;
skepetaitė, jei reikėtų galvą pridengt ar parišti;
ir batai, nauji dar visai, nedėvėti;

sutempė viską, sudėjo,
ranka išlygino, pridengė, kad nė dulkelės,
užmetė eglių, kadagio uogų, pušų –
kad nė jokios skylelės,
ir kas vakarą delnu apeidavo: pasisveikindama
ir prašydama dar neskubėti

XI

o atėjo staiga, per staiga,
net pačiai netikėtai

XII

gulėdama jautė juos – visų:
o kokie svetimi, kokie godūs likimų! –
pirmiausia – vyro, dukters ir tėvų,
paskui – gydytojo, kaimynų, draugų,
sykį per dieną įsiveržiančios slaugutės –
kaip ugnis pikta jos širdis,
ir rankos jos karštos ir miklios po svetimas landžiot vietas –
kaip ugnis, –
apglobusi išduobtą krūtį,
jos akivaizdoj, jos šeriama, prausiama,
jos suvilgoma tapdavo pati duobele,
tapdavo tuo, kas nupjauta, ko jau nebėr,
bet ką jusi per visą tau likusį laiką

XIII

susisuko visa į kažkokį nebeatsekamą mazgelį,
nebeatskyrė, kur akys, kur rankos,
kita sau atrodė, sustirusi, beveik bevandenė,
nors lovoj kažkodėl vis plėtėsi, plėtėsi,
ir nebeliko vietos pagalviui padėti,
tik tvarsčiai, žaizdos, kiaušinių pridėtos,
tik tas nepakenčiamas tvaikas iš širdies ir iš po jos,
tas laukimas, neprisiverčiant atsisveikinti

XIV

jautė: nors daiktai pilni,
sandėliai sukrauti,
viskas, kas darytina, padaryta,
surašyta ir perduota, kam reikia,
kažko, svarbiausio, taip ir nepadarė,
pamiršo, ir niekaip neprisiminė, ko

XV

pastėro, ranka įsitvėrusi į išduobtą krūtį,
pati tapusi duobele, pati savimi netapusi,
ir negalėjo patikėti, kad praėjo,
kad viskas, kad baigėsi, kad tiek ir tetruko

XVI

o pro šalį obuoliais ir spalgenom riedėjo ruduo,
o pro šalį lyg sėmenys, grikiai ir auksas spindėjo gyvenimas

1 Kai žmonės mirusiuosius dar šarvodavo namie, sunkiais, tamsiais, gražiai išmargintais namie austais audeklais iškaldavo kambario sienas ir langus uždengdavo.