Kategorija: Motinystės meno mokykla

Jei reikėtų pasakyti, kurios iš pastarąją pusmetį perskaitytų knygų man padarė didžiausią įspūdį, šioji neabejotinai būtų tarp jų. Tai romanas, kuris, sakyčiau, iškrinta iš globalaus pasaulio literatūros konteksto ir grąžina prie tikro, lėto, ypatingą malonumą keliančio skaitymo. Tai šeimos saga, apimanti visą 20-ojo amžiaus Europos istoriją su jos karais, holokaustu, pramonės įsigalėjimu, turizmo verslo suklestėjimu ir kartu išlaikanti šilumą, žmogiškumą ir paprastumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Svarbiausia, tai istorija apie atsidavimą: vyro – moteriai, moters – vyrui, tėvų ir senelių – vaikams ir vaikaičiams, suaugusiųjų – amatui, vaikų – vaikystei ir jos atributams, visų kartu – gyvenimui.

Knygos autorius – norvegas Larsas Myttingas (g. 1968) prisistato kaip rašytojas ir savamokslis automobilių mechanikas. Jis gimė mažame, nė tūkstančio gyventojų neturinčiame miestelyje penkiasdešimt kilometrų nuo Lilehamerio. Miestelyje, kuris žinomas Norvegijos istorijoje kaip žiaurių susirėmimų su naciais vietovė. „Plauk su skęstančiais“ – trečiasis autoriaus romanas, atnešęs jam tarptautinį populiarumą. Sklinda gandas, kad pagal šią knygą jau kuriamas filmas. Jei tai tiesa, laukiu jo. Skaityti toliau: Knygos apžvalga: PLAUK SU SKĘSTANČIAIS, Lars Mytting

tiesiu rankas
skersai nemuno
skalauja mane upės vandenys
šunes pradeda kaukti

kadai išėjau
sieliais išplaukiau jūron
ašarų drūžę palikusi
kraujo drūžę palikusi
palikusi drūžę

giedu Skaityti toliau: Bisenė (tarp keturių vėjų)

Keturios pasaulio pusės
Tėra viena ir ta pati aš,
Keturi mano veidai
Šiaurei, pietums, rytams ir vakarams
Nuramdyti.

Kai dar tamsu, kreipiuosi į save šiaurės vardu,
Sklendžiu sapne,
Ir man atsiliepia visi esami
Visų esamų pasaulių sutvėrimai,
Aš juos girdžiu.

Švinta, pavadinu save ta, kuri iš rytų,
Kūnas ima plūsti skysčiais,
Juntu beldžiant širdį, ruošiamės busti,
Keliamės,
Laikas sėti mintis ir vaikus.

Įdienėja, aš tampu pietūs,
Plaikstos sijonai, kaista skruostai, ekranai, langai,
Šimtuos rankų ištirpsta darbai, kūnas pažysta –
Kartu su iliuzija,
Jog tai nesibaigs.

Nelauktai esu ta, kuri yra vakarai,
Sausėju, linkstu, esu išsisėjusi,
Saulė grimzta, užspaudžia akis,
Temstu, tamsėju –

Sustoju,
Tada išgirstu,
Kad visa taku,
Kad tai laikas, kurio kalendoriuos nėra,
Kad aš juo judu,
Išgirstu,
Kas svarbiausia yra ir
Kam iš tiesų verta lenktis,
Jei jau esu.

METAI, 2017, Nr. 11

Dudiškės, 1988-ieji

perlai, šūdmusės,
akys ir obuoliai,
varpų mišios,
plaštakės,
kraujuoti speniai,
alyvos ir auksas,
grobai, kiaušiniai,
snarglinas šaukštas,
visa suėdančios moterys,
žvilgsniai, skrodžiantys aštriai,
aštriau nei dagių lopetėlės –

nieko nėra įdomiau už save,
už save įdomiau nutapyti tik pačią – – –
Skaityti toliau: Paskutinė minutė saukos veidu

Įsimylėti reikia, kai kaštonai žydi,
Viduržiemy šnabždėjai man. ne man?
Kaštonų žvakėms iki šiol pavydžiu
To balso, kvietusio mane dugnan –

Panirti, kad iškilčiau kitą rytą
Iš naujo gimus, sklidinu žvilgsniu,
Susiausčiau save oda, tavo išlaižyta,
Nurimčiau… bet nenurimau, einu

Sapnais, prisiminimų vingiais… kvieti?
Aš pas tave skubu! Žuvažvynių žvaigždėm
Tamsa sušvyti: iliuzija. Nebekvieti.
Nebeeinu.  Sustingstu, nerimo skruzdėm

Barstausi… Tuštėju. Vėjas girdi –
Be žodžių raudu, be sparnų krentu.
Kaštonų žvakės kiaurai skrodžia širdį –
Nuo tos nakties savy negyvenu.

1996 12–2017 05

Skaityti toliau: Kaštonams žydint