Šiąnakt sueina lygiai dveji metai nuo to ryto, kai mūsų namuose buvo atlikta krata. Ilgi dveji metai, per kuriuos viskas tiek daug pasikeitė ir kartu nepasikeitė niekas.
Visus šiuos metus svarsčiau, ar noriu viešai papasakoti, kaip iš tiesų jaučiausi tuo metu. Kaip tebesijaučiu iki šiol. Vis dar nežinau, tačiau jausmai, išgyventi tą rytą, tebėra gyvi, stingdantys kraują.
Mes pakeitėme butą. Jau du kartus. Mergaitės paaugo. Gimė trečiasis. Gyvenimas teka ir, regis, viskas pasimiršta, tačiau Damoklo kardas tebekabo. Ir tarsi nieko nevyksta, tylu ne tik žiniasklaidoje, tylu ir mūsų namuose. O vis dėlto baimės šešėlis nedingo – lyg vietoj dangaus virš galvų būtų dangtis, lyg vis dar neturėtume kuo kvėpuoti. Skaityti toliau: Vasario 19-oji. Dveji metai po kratos mūsų namuose
Kategorija: Dienoraštis
Apie teises ir miego debesis
Vaikas turi teisę gimti natūraliu būdu.
Vaikas turi teisę gimti tada, kai ateina JO laikas.
Vaikas turi teisę maitintis natūraliu maistu.
Pirmiausia – savo mamos pienu.
Vaikas turi teisę jausti savo tėvus visais savo pojūčiais: juos liesti, girdėti, užuosti, matyti… Ragauti?:) Skaityti toliau: Apie teises ir miego debesis
Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio… O vaikai?
Vartau vyro parsineštą 2011 m. rugsėjo „Nacionalinės geografijos“ numerį. Akys pačios pagauna tekstą, nuo kurio paskui negali atsiplėšti. Trumpai tariant, visa tai, apie ką mes šioje svetainėje su jumis kalbame ir kuo dalinamės, tik truputį… drambliškiau.
Nairobyje veikia drambliukų prieglauda, skirta be tėvų ir suaugusiųjų likusiems mažiems drambliukams. Kur dingo suaugusieji? Neklauskite, tai liūdna istorija – turbūt patys įtariate. Ir aš ne apie ją. Skaityti toliau: Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio… O vaikai?
Kai iš kalnų pieno upės tekėjo
Viena islandų istorija pasakoja apie milžinišką trolę Fumbrą, pagimdžiusią iš karto aštuonis mielus sūnus ir maitinusią juos visus iš karto ne kuo kitu, o savo pienu. To pieno buvo tiek daug, kad jis imdavo trykšti iš kalnų viršūnių ir balkšvas tekėdavo į kalnų ežerus – tai mačiusiems žmonėms telikdavo jį fotografuoti ir stebėtis: ir iš kur kalnuose tiek pieno?! Skaityti toliau: Kai iš kalnų pieno upės tekėjo
Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį
Taip jau susiklostė, kad sausio pabaiga-vasaris mano gyvenime kasmet tampa tokia lyg ir metų dauba – pačiu giliausiu, pačiu tamsiausiu ir skaudžiausiu laiku, tokiu – „ant išgyvenimo“. Kai viskas patikrinama, pereinama tarsi ašmenimis, tarsi šuke brauktum per spanguolės odelę. Šis pajautimas nesutampa su gamtiniu tamsiausių jėgų laiku – priešingai, tai tos dienos, kai saulė jau po truputį ima šviesėti ir šiltėti, kai apsigavusios alyvos ima brinkinti pumpurus ir nuo medžių šakų dingsta paskutiniai šermukšnių lašai. Ir tada užpuola speigas – aitrus, skvarbus, neatšaukiamas. Skaityti toliau: Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį
Tai, kuo labai domėjosi pareigūnai kratos metu
Tik praėjus pusmečiui, pradeda išlįsti detalės iš to ankstyvo ryto, kai mūsų namuose siautėjo teisingumas.
Tie bejausmiai veidai, mano vaikams klausiant jų vardų. Nei šypsenos, nei atsakymo. Tie šalti lediniai judesiai, ignoruojantys vaiko rankelių tiesiamus žaisliukus. Tai piktžiuga akyse, atradus ką nors, kas bent kiek gali priminti įkaltį: „O kas čia?“ Skaityti toliau: Tai, kuo labai domėjosi pareigūnai kratos metu