Paprasta aritmetika

penkiolika metų motinystės 
plius beveik dešimt mėnesių 
iki užgimstant pirmam vaikui,
juose dar trys vaikai
po dar dešimt mėnesių,
toks mano ciklas, esu ilgų
distancijų bėgikė, ir gydytojai
vis nori jas patrumpinti,
plius vienas persileidimas,
tai

daugiau nei trisdešimt nėštumo 
mėnesių, kai mano kūnas nepriklauso man,
kai manyje auga ir mane naudoja 
kitas, nors aš irgi naudojuosi, ypač kai esu 
džiaugsmingos būsenos, ypač kai 
labai noriu būti mama, tai daugiau nei trisdešimt 
nėštumo mėnesių, kai mane pykina, tąso, 
svaigina, nešioja emocijų kalneliais,
kai turiu ieškoti naujų drabužių,
kurtis naujus mitybos įpročius, tik 
pieniška makaronų sriuba ir štrudelis 
su vienu ir tik kraujingas jautienos kepsnys
su kitu, miegoti tik ant kairio 
arba tik ant dešinio,
arba tik ant nugaros,
kai beveik kasdien išgirstu,
kokia nuostabi mano būsena,
kokia dovana mane aplankė,
ir tikrai žinau, kad dovana,
nepaisant to, kartais taip trokštu visus
tuos dovanotojus pasiųsti na arba 
liepti jiems užsikišti, užčiaupti savo nieko 
nenutuokiančias burnas,
arba patiems štai taip negalėti užsirišti batų,
štai taip negalėti įkvėpti pilna krūtine,
keltis šlapintis penkiolika kartų per naktį,
štai taip bijoti, kas bus toliau,
bijoti prarasti kūdikį, bijoti prarasti save,
bijoti gimdyti, nors gal jau ketvirtas kartas,
bijoti negimdyti pačiai, bijoti cezario,
bijoti skausmo ir nuskausminimo,
bijoti, kad skaudės spenelius,
kad pieno nebus ir tada bus daug vargo šildant mišinius,
plaunant buteliukus, bijoti, kad pieno bus,
bet nepakankamai, bijoti, kad jo bus 
per daug ir vėl viskas fontanais kūdikiui
į gerklę, veidą, akis, bijoti vėl jaustis
bloga mama, netikėle, visoms kitoms
viskas gerai, o man niekaip, kodėl man niekaip,
kodėl aš vėl turiu būti pati blogiausia, 
nors ir myliu, atrodo, taip juos myliu,
tebeesančius mano įsčiose,

paskui

keturi gimdymai, kuriems kas kartą ruošiuosi,
skaitau, žiūriu filmus, klausausi istorijų,
klausiu savęs, ką šįkart galiu padaryti geriau, 
kaip parengti savo kūną, širdį, mintis,
įjungti vidinį gyvulį: katę, karvę, beždžionę, 
kad pagimdytų už mane, kad pagimdytų mano laukinės,
instinktyviosios smegenys, kurios duoda leidimą inkšti,
ieškoti sau patogios vietos, kurios leidžia mesti tolyn
visas sukneles, kojines, chalatus, leidžia giedoti,
keiktis, dainuoti, suteikia galios vėl siųsti visus kuo toliau,
kad netrukdytų mudviems lukštentis iš tų devynių mėnesių,
kurie, pasirodo, buvo beveik dešimt ir vien tik saldūs, palyginti
su tuo, kas vyksta dabar, mes jums tik tabletėlę į makštį, 
ponia, šypsodamasis iš viršaus į mane žvelgia vyras baltu chalatu,
kokią dar, fuck, tabletėlę, aš noriu sulaukti sąrėmių,
nors vemti jau verčia ligoninės, koridoriai, laiptai, kuriais
daugiau nei savaitę ropinėju pirmyn ir atgal, tikėdama, kad taip
natūraliai paskatinsiu gimdymą, o jūs medikė,
žvilgsniu gręžia mane mano gydytojas, aukštas, tiesus,
vis dar taip pat iš viršaus, o jūs medikė, kad norit žinoti,
ir aš suprantu, kad nebus čia joks informuotas pasirinkimas,
žmogaus teisės ir pagarba pacientui, čia tokios eksperimentinės
tabletytės, tik vieną, jums nieko daugiau nereikia 
žinoti, juk norite kuo greičiau sulaukti sveiko kūdikio,
vis dar šypsosi, ir mano kojos pačios skečiasi,
nes taip, noriu kuo greičiau sulaukti sveiko kūdikio, 
paskui plėšo mane skausmo bangos į visas įmanomas 
puses, aparatai pypsi, esu nevalgiusi antra para, gerti 
neduoda, jaučiu, koks blogas mano burnos kvapas,
jaučiu, kokia esu išdžiūvusi, noriu, kad mane pamatytų,
bet ne, ponia, čia ne apie jus, aparatai pypsi,
visų žvilgsniai į tarpkojį, plėšo mane į 
visas įmanomas puses, rėkiu, ar negali pakentėti, 
ne, negaliu, negaliu, rėkiu dabar jau be žodžių, 
mano kūną dreskia ugninis geležies 
žiedas, jaučiu, kaip plyšta raumenys, paskui 
kaip skauda juos siūti, ir aš tikrai ne karys,
ne mūšio lauke mano kūnas, bet, ponia, nėra čia ko rėkti,
juk turite sveiką vaiką,
turite sveiką vaiką, nusisuka nuo manęs,
jaučiuos lyg tėvo rankų ant žemės
numesta lydeka, ką tik nuimta nuo kabliuko,
viduriais per gerklę bevirstančiais,
nesuprantu, kas čia vyksta, man trūksta oro,
jį vysto ir neša tolyn nuo manęs,
jums, ponia, bus geriau pailsėti,
iki ryto tik šešios valandos, paskui jį atneš,
veža mane ratukais ilgaisiais koridoriais,
raudu be garso standžioje patalynėje,
neleisiu sau to pakartoti, niekada, mano vaike

kitąkart ūkiu namuose, jokių gydytojų, jokių chalatų,
draugė glosto nugarą, žada, kad viskas gerai, 
o aš įsitempusi kaip žaibas, kūnas jaučia
artėjančią sąmonę temdančią bangą, mano gyvulys
niršta kaip uždarytas narve, ir nėra kur pabėgti,
teks leisti eiti skersai manęs, išilgai manęs, teks 
atpalaiduot visus raumenis, nors ir prieš savo valią,
žinant, kad šitaip geriausia palydėti
jį į pasaulį, jam irgi skauda, irgi sunku, jam irgi tai 
vyksta, judam, mažuti, pirmyn, per plauką,
per mirksnį, stumiamės per širdies dūžį, pirmyn, 
sukiesi, tereikia tau leisti, ūkiu ir riaumoju,
regiu, skyla sienos, iki pat dangaus atsivėręs plyšys
laimina mane akinančia šviesa, kraujas tarp kojų,
vanduo semia smegenis, manęs nėra, turbūt
šitaip atrodo mirtis, paskutinė banga ir jis
jau ant rankų, virkštelė dar tvinksi,
dar sujungti, verkiu ir šypsausi, 
dukart, triskart mama,
ketvirtas, sakau, kad gana, mano
namai jau pilni, paskutinį paleidžiu lengvai, 
sukrešėjusio kraujo pavidalu, sakau, 
ačiū, kad leidai suprasti, jog mano 
širdies galios užtenka tik šiems keturiems
išmaitinti

keturi tūkstančiai du šimtai
šešiasdiešimt pieno dienų,
tai šimtas keturiasdešimt du mėnesiai,
per kuriuos mano kūnas eina kasdienę tarnybą,
kaip gerai, kad virtuvė visada kartu, sako
teta, ir mano tvinkstančios, sutinusios krūtys jai pritaria, 
oksitocino banga per pečius, smegenis, gimdą, ir mudviejų akys
minkštėja, kokia ji nuostabi, ta nauja gyvybė,
labas, mano vaike, skęstame vienas kito žvilgsniuose,
mama ir kūdikis, šventas, šventas, šventas mistinis vienis,
bet daugiau negaliu, patrauk nuo manęs šitą taurę,
daugiau negaliu, matau save raudančią vonios kampe,
raudančią lovoje, susigūžusią po antklode,
mamos gemalėlis, vieniša iki pat šerdies, alkana 
palaikymo ir dėmesio, alkana šaukšto sriubos,
kurios pačiai nereikėtų virtis, motina-kalė, žvėris,
nuvarytas iki pat mirties linijos, matau save bukai
žiūrinčią per langą, traukiniai dudun dudun dudun
tiesiai per mano širdį, iš spenelių varvantis
kraujas, nieko daugiau, juodosios skylės,
juodosios skylės, blogos mamos sindromas,
matau save bukai žiūrinčią į
vandenį, bukai kalančią pačią save prie kryžiaus,
neries bangosi ritasi taip pat kaip ir nemuno,
nemuno bangos tokios pat saldžios kaip
jūros, dudun dudun dudun, nieko daugiau nėra,
tik tas alkis, kokia išdraskyta mano siela,
kaip neturiu jėgų jai surinkti, eiti
į mišką, per tamsą, sekti į samanas tirpstančiais
pieno karoliais, perlų karoliais, rubinų perlais,
esu eglė be žalčio, pieno puta, kraujo puta, 
mano speneliai rodo man kryptį, mano krūtys sutvertos jiems 
išmaitinti, sunku, lyg būtų sibiras, taiga,
lyg būčiau pačioje stiklo
kalno viršūnėje, nusikapojusi visus pirštelius,
mano kišenėje neliko nė vieno sąnario, 
tik švelnus tarsi nuodėmė žinojimas, jog ir tai praeis, 
juk skaičiau – mėlynas bliuzas, dar ne pogimdyvinė depresija,
o net ir jei ir ji – žinau, reikės kabintis į save pačią,
kaip tada, kai išprievartavo, kaip tada, kai
smegenys ieško sprendimų, kaip nenueiti
po traukiniu, kaip nepulti į vandenis, 
kaip išlipti iš šios žarijų pilnos duobės,
kaip neprileisti virtuvės dujų, kaip nebūti sylvia, kaip nebūti 
mano pačios promotėmis, kurios nekentė būti motinomis,
kurių širdys buvo perpūstos karo ir bado vėjų, 
kurios nekentė pačios savęs, alkanos, vyrų 
paliktos kalės, užtat koks saldus, koks skanus
buvo mano mamytės pienas, vidury vasaros 
pasakoja man seniausias giminės dėdė, 
atsisėsdavau jai ant kelių ir gerdavau, gerdavau
iki sotumo, kaip pasisekė tavo vaikeliams, kad jų lėkštės pilnos, 
kad esi jų mama, balta ir šilta karalienė, ima 
lengvėti, diena po dienos, diena po dienos išropoju 
į jūsų pasaulį, ir niekas nesuprantate, kiek man
kainavo

keturi tūkstančiai du šimtai
šešiasdešimt nemiegotų naktų, 
kai spardėtės įsčiose, norėjote žįsti, 
sapnuodavote košmarus,
norėdavote gerti, apsikabinti, vemdavote,
viduriuodavote ar tiesiog šaukdavote mamos, 
žįsdavote, žįsdavote ir dar tebežindate,
ir aš jau pamiršau, ką reiškia ramiai
atsigulti, ištiesti kojas, rankas, nežiūrėti į jūsų viršugalvius, 
kurių kvapą taip gera uosti, mano sapnai trūkinėja,
dažniausiai jų neatsimenu, bet jie kvepia pienu
ir kito gyvenimo ilgesiu, kur aš esu aš, 
kur keliauju laisvomis rankomis, kur mano krūtys
laisvos balandės, pūkelevičiūtė sėdi ant mano lovos, 
ir aš žinau, kad sapnuoju, sėdi ir žada, kad viskas praeis, 
kad vieną dieną užšals pieno upės, jie
kvepės kaip visai svetimi žmonės, tie du 
dideli vyrai ir dvi didelės moterys, kurių man 
niekada nebus lemta pažinti, net jei sakysiu,
kad jie yra mano vaikai, tai reikš tik tiek, kad 
mano įsčios jiems davė maisto medžiagų ir deguonį,
kad mano krūtys rūpinosi, jog tinkamai augtų jų 
svoris ir formuotųsi smegenys, kad mano siela 
sutiko padėti jų sieloms ateiti į šitą žemę, ir nieko
daugiau, mūsų vaikai nėra mūsų, primena birutė,
man niekada nebus skirta iki galo pažinti jų norų, klaidų ir 
įpročių, nors mano kraujyje iki pat mano mirties
klaidžios jų kūnų sukurtos kamieninės ląstelės,
virkštelėmis tekėjusios į mano kūną,
nors aš visada būsiu jie, jie niekada nebus aš,
jie išplauks mano pieno upėmis į didelius vandenis,
kuriuose mano gyvenimo jau nebebus,
o gal

man teks patirti
jų mirtį,
ir tai man užgniaužia gerklę,
turiu prisiversti įkvėpti,
atsimerkti ir pamatyti,
kad yra kaip yra, 
net jei

nėra nieko baisiau nei motinoms laidoti
savo vaikus, supratau tai matydama 
tetą, linguojančią prie sūnaus karsto,
jos gerklė atsivėrė pirmykščiam skausmui,
ji raudojo kaip strėle peršauta kalė, garsas
užėmė visą erdvę, garsas buvo jos širdies 
formos, jos gimdos formos, jos kraujo spalvos,
ir aš patyriau mirties galią būdama keturiolikos,
ir aš patyriau mirties galią, būdama dvidešimties,
kai mano įsčios kraujavo mano niekada
negimsiančio vaiko, mano kūno niekada 
nesukurtos istorijos likučiais, 
ir aš patyriau mirties galią kaskart, kai pastojau, 
kai leidausi plėšoma į visas puses,
kai stovėjau pačiame viduryje skausmo tilto,
kai leidausi karpoma ir siuvama, kai
žiūrėdavau į jų karščiuojančias akis, žvelgiančias į mane 
iš kito pasaulio, dudun dudun dudun, traukiniais
per mano širdį, kad išmokčiau, kokie esam riboti, 
kokia mūsų pradžia ir kur mes baigiamės,
kad aš išmokčiau, kaip dar labiau 
branginti gyvenimą

kokia jo vertė, 
kiek vertas gyvenimas,
kai viskas taip sparčiai kinta, 
kai akyse nyksta gyvūnai, ledynai, rūšys, 
bendruomenės, mano vaikų ateitis, 
kai valydama jų užpakalius, dainuodama lopšines, 
skaitydama pasakas kas vakarą tuos ilgus ir trumpus
penkiolika metų galvoju, kiek jiems liko
gyventi šioje žemėje, kurioje nebėra nė vienos
plastiku neužterštos vietos, kurioje nebėra nė vieno 
saugaus juos paslėpti urvelio, kurioje milijardai
homo sapiens rūšies vienetų konkuruoja
naikindami vienas kitą, kokia jo vertė, 
kai ant kitos svarstyklių lėkštelės
dedu savo neįvykusias karjeras, keliones ir patirtis,
savo draugus, kurių nebemačiau dešimtį metų,
neparašytas disertacijas, knygas ir nenutapytus 
paveiklsus, savo mokslą, miegą, orgazmus,
kokia jo vertė, kai imu skaičiuoti, kiek tūkstančių kartų
sukroviau ir iškrausčiau skalbyklę, purčiau, kabinau
ir lanksčiau skalbinius, viriau sriubas, ploviau grindis, 
verkiau ir rėkiau, du sudaužyti puodeliai, dukart
ant jų mažyčių galvų užpiltas šaltas vanduo, 
vienas sudaužytas durų stiklas, jo šukė 
mano delne įaugusi giliai, kad primintų, 
kokia esu galinga savo pykčio akimirką

prisimenu, 
kad šimtas gramų žmogaus motinos 
pieno kainuoja penkis dolerius, 
per visą savo motinystės
kadenciją prigaminau apie keturiasdešimt du 
tūkstančius šešis šimtus gramų pieno, jei 
skaičiuotume vieną litrą pieno dienai ir prilygintume
jį kilogramui, esu tokia visai produktyvi motininė karvė 
dviem moteriškais speniais,
būčiau uždirbusi daugiau nei du šimtus
tūkstančių dolerių, nei daug, nei mažai –
tik keletas gurkšnių pieno, perlų mano karoliams,
iš kurių auga jie, kasdien reikšdami vis daugiau 
pretenzijų, kokia aš netobula, kaip jiems 
nieko nedaviau, kaip klydau, kaip kartais
esu pati blogiausia motina, kaip kad aš sakydavau savajai,
ir man telieka stebėti, kaip gyvenimas
teka pagal man nežinomus dėsnius,
tik kaip visa tai surašyti į A4 formato CV,
kurį turiu išsiųsti galimam savo darbdaviui?

2008 02 20-2023 02 08

Vienas prieš vieną. Vitalija: noriu, kad moterys susigrąžintų galią spręsti pačios

Apie nėštumo nutraukimą jau esu rašiusi ir kalbėjusi ne kartą. Pati sau nuolat primenu savo įsivestą trijų P taisyklę – TAIP trims P: tai Priėmimas, Palaikymas, Pagalba. Ir NE kitoms trims P: tai Patarimai, Priekaištai, Pamokslai.

Šįkart LRT eteryje kalbame su Krizinio nėštumo centro vadove Zita Tomiliniene. Nors laida vadinasi VIENAS PRIEŠ VIENĄ, man labiau norisi akcentuoti ne PRIEŠ, bet UŽ – kiekvieną žmogų su visais jo gyvenimo vingiais. Kaip sako senoji indėnų išmintis: nekalbėk už žmogų, nenuėjęs bent šimto mylių su jo mokasinais.

Gyvenimo citrinos

Pokalbis LRT laidoje GYVENIMO CITRINOS su Lavija Šurnaite apie mano kelionę skyrybų link, toksiškus santykius, kaip jie formuojasi ir kaip iš jų išsivaduoti, apie sveikimą ir iššūkius keliaujant jo link.

Lauksiu jūsų klausimų ir komentarų čia, mano FB ir elektroniniu paštu!

Tėvui

Kad turiu tėvą,
Pajutau tik jam mirus,
Trečią dieną prie karsto
Apėmė toks minkštumas, šviesa,
Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas

Prie gedulingų pietų stalo
Viduje jutau virpant žinią,
Nedrąsu buvo ją perduoti,
Nejauku buvo kalbėti,
Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą

Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,
Kad tai jo nebėra,
Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų

Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,
Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,
Švytime sau tamsoje
kaip šaltinis ir jūra,
Į kurią galiausiai ir sutekam

Bet meilė be kūno yra
Tik žodžiai,
Tad renkamės nerti į mėsą,
Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,
Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė

Kiek ilgai reikia keliauti,
Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,
Kiek ilgai reikia blaškytis, skaudinti kitus,
Tyrinėti savo balsą, rankas, seksualumą,
Kilnoti šaukštą prie burnos, sukinėti vairą,
Karpyti nagus, trumpint plaukus,
Ieškoti prie ko prisiglausti, į ką isikniaubti,
Bandyti suprasti, kodėl nepakanka apsikabinti pagalvės,
Kodėl norisi kaukti, spardyti, rėkti, nekęsti, pavydėti,
Kodėl vaikai gimsta greitai, o mokosi ilgai,
Kodėl vilkas ir žmogus ne tiek daug ir skiriasi, 
Kam mums reikalingi visi tie rakandai, padargai, įrankiai,
Jei patys esame elektra, kam mums reikia elektros

Man atrodo,
Prieš mirtį mano tėvas jau buvo supratęs,
Kas iš tiesų esam mes ir kas jis yra

Paskui pauzė kryžkelėje,
Tyla,
Ir aš jau stoviu prie medžio,
Į kurį jis pasirinko išeiti,
Sukeldamas 
Kiek įmanoma mažiau skausmo

Puodelis su kavos tirščiais ant mūsų vaikystes stalo,
Padangų žymės skersai kelio,
Jo kvapo dar persmelktas telefonas morge,
Juodu siūlo žingsneliu nužymėtas kūnas

Narcizai jo namų kieme iki šiol
Taip kvepia,
Taip kvepia – – –

2019 06 02-2022 06 05

gintarai gintarai gintarėli

Žinai, kad kelio pabaiga –
Nieko daugiau nėra

Nei veidų, nei žodžių, 
Už kurių galėtum pasislėpti,
Nei durų, 
Kurias galėtum užtrenkti

Nebesugrąžinamas laikas,
Kurį išvaistei,
Nei kitiems, nei sau,
Niekam

Kai geriau pagalvoji,
Tiek ir tebuvo, tos kelios akimirkos, 
Kai tikėjai

Vaiko delnas tavo delne –
Ir akys sudrėksta

Mylimosios lūpos prie skruosto –
vis dar gali jausti jos kvapą

Benamių prieglaudos skiriasi
Lietuvoje ir Danijoje

Esi laisvas, kur būti,
Bet, o dangau, koks nelaisvas

Ji klausia, koks tavo vardas,
Kur tavo namai, kur tavo artimieji,
Iš kur tu esi, kas esi pats
Ir neturi žodžių tam apsakyti,
Nereikia

Geriau tylėti,
Nes už tavęs, su tavimi jau nieko nėra

Tavieji jau iškeliavo,
Tragiškai žuvo,
Paskendo stiklinėse, stikliukuose,
Flakonuose, gaisruose,
Statybų duobėse, upių dugnuose

O juk tikėjo, kad skris

Tegul niekas nežino, niekas nemato, niekas nejaučia,
Pirmiausia aš pats

Bet vis tiek:

gintarai, gintarai, gintarėli

Girdit, kaip kviečia?

Motinos yra gailestingos,
Jos gaili savo vaikų, 
Net kai pačios savęs nebegaili,
Net kai yra mirusios
Jos ateina jūsų susirinkti,
Išgelbėti nuo nepakeliamo skausmo

Būti pasaulyje,
Kuriame nemokate būti

gintarai, gintarai, gintarėli

Mano gyslomis skamba ir tavo protėvių kraujas
Todėl
Degu žvakę
Šnabždu tau
Mintyse velku išlydėjimo rūbą
Išgiedu

Ašarų nėra:
Tai tavo kelias, tai tavo kelias,
Tai tau jį nueiti, 
Tavo vaikams ir anūkams
Nešti tavuosius klausimus,
Spręsti tavo mįsles

Taip, kaip aš sprendžiu savąsias

gintarai, gintarai, gintarėli

Girdžiu močiutės balsą,
Tai ją sapnavau visai neseniai,
Tai jį sapnavau visai neseniai,
Tai jie tave šitaip šaukdavo, 
Tai jie dabar tave šitaip pasikvietė,
gintarai,
Kad net prieglaudos sienos išgirdo

Buvai atpažintas

gintare, širdie, sušąlusi savo pačios 
Negebėjime
Save pačią girdėti

Danijos ar Lietuvos prieglaudos
Jokio skirtumo, kokia kalba kalba žmonių gerumas,

Durys, už kurių negali pasislėpti,
Dokumentai, kuriuose nebėra vardo,
Dokumentai, kurių pačių nebėra,
Kol kažkur kažkas išgirsta jį skambant,
gintarai, 
gintarai,
gintarėli

uždegu žvakę

išgiedu

Dainuoju

Stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Žodžiai manyje jau seniai, kartojami monotoniškai,
Širdies nebežadina,
Dar iš tų laikų, kai buvau maža,
Sėdėdavau močiutei ant kelių,
Vaikeli, padainuokim, sakydavo,
Ir dainuodavom, išmokau klausydama, išmokau pritardama, 
Niekad neklausiau savęs, ar man šitaip patinka,
Kaip ir išmokau plaukus skleisti per pusę,
Kas mėnesį patrumpinti kirpčiukus,
Pėdas sukišti į aukštakulnius,
Neklausdavau savęs, kartodavau vis tų pačių dainų žodžius,
Tikėdama, kad tai aš pati dainuoju,
Kol vieną kartą paklausei:
O kuri tau labiausiai patinka?
Kas kuri? – sutrikau, –
Kuri – daina, suknelė, šukuosena, 
Kuris – metų laikas, patiekalas, šokis,
Kurie – žmonės, įvykiai, pasakojimai?
Nežinau, – atsakiau tyliai,
Vos pati save išgirdau, –
Nežinau, niekad neklausiau, o ir manęs – neklausė,
Valgiau tai, kas yra, klausiau to, ką girdėjau,
Šokau tai, ką visi, buvau su tais, kurie su manim buvo:
Argi galima rinktis?

Dabar stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Tai visiškai nauji žodžiai, garsai, kurių niekad netariau,
Minkau juos liežuviu, tyrinėju gerkle, gerklomis,
Jau pusmetis netrumpinusi kirpčiukų,
Nelakavusi nagų, kojos pratinasi prie basos pėdos pojūčio –
Ant žemės,
Tik keturiasdešimt metų, ir štai –
Aš. 

Taip, aš tai padariau

Taip, aš tai padariau.
Aš priėmiau sprendimą nutraukti nėštumą.
Padariau tai prieš beveik dvidešimt metų. Jei kas būtų tada paklausęs, ar kalbėsiu apie tai po dvidešimties metų, beveik neabejoju, kad būčiau užtvirtinusi – tikrai ne. O kam. Juk norisi tik pamiršti.
Tarsi nieko nebūtų įvykę.

– – –
Tačiau taip jau yra su tomis žmogaus patirtimis. Jei jau patyrei, neištrinsi.
Su pagarba ir atidumu priimu visus savo patyrimus ir esu jiems dėkinga, nes kiekvienas jų atnešė skirtingą supratimo dovaną. Apie save, pasaulį, save pasaulyje.
Ir yra tarsi stiprus vidinis postūmis kalbėti(s).
Už save. Dėl kitų. Kitoms.
– – –
Tada man buvo dvidešimt su trupučiu. Draugavome, bet neturėjome jokių rimtų planų. Dabar sakyčiau – matavomės suaugusiųjų kailį, nemąstydami apie padarinius.
Saugojomės. Bet kontracepcija neveikia šimtu procentų. Ir tie maži rizikos procentai “suskamba” visai kitaip, kai pamatai dvi juosteles.

– – –
Aplink mane nuo vaikystės buvo šeimų, apie kurias pusbalsiu būdavo ištariama “iš reikalo”. Ir reikšmingai susižvalgoma. Įskaitant mano pačios tėvus. 
Ką gali jausti vaikas, kuris laiko save kaltu dėl nelaimingos tėvų santuokos, nesiplėtosiu. Dabar svarbu tik tiek, jog buvau sau davusi žodį netekėti “iš reikalo”.
Mano aplinkoje, deja, tais maždaug 2000-aisiais, nebuvo moterų, kurios būtų gimdžiusios vaiką vienos ir gyvenusios oriai ir sėkmingai.

Kai pagalvoju – na, neįtikėtina. Dutūkstantaisiais metais tikėjau, kad neplanuotai pastoti reiškia pasaulio griūtį. Reiškia arba tekėti “iš reikalo” ir gimdyti, o paskui gyventi nelaimingumo jausme ir auginti nelaimingą vaiką, arba darytis “valymą”, niekam neišsiduodant, kokia aš išsitepusi.

Jei galėčiau grįžti į tuos metus, apkabinčiau tą įsibaiminusią merginą ir pasakyčiau, kad myliu ją. Ir dar pasakyčiau, kad tiesiog pabūsiu šalia, kol ji suvoks, ko ji iš tiesų nori. Ir kad palaikysiu bet kokį jos pasirinkimą.
Buvau be galo pažeidžiama. Bet, kita vertus, labai stipri.
Dar pasakyčiau jai, kad labai ja didžiuojuosi.
– – –
Kaip jaučiausi “po to”?

Jaučiau didžiulį palengėvimą. Tarsi akmuo būtų nukritęs nuo pečių.
Ir kartu jaučiau, kaip iš manęs teka kraujas.
Ir jis skyrėsi nuo mėnesinių kraujo.
Prireikė maždaug dešimties metų, kol galutinai įsivardinau, kuo šis kraujas buvo kitoks.
– – –
Suprantu, kad labai norisi pasaulį sudėlioti į lentynas: “gerai” ir “blogai”, “tinkama” ir “ne”, “balta” ir “juoda”. Tačiau šis gyvenimas veikia visai kitaip, nei mes norime.
Šviesa turi savyje visas spektro spalvas. Balta – tai visų jų atspindėjimas. Juoda jas visas sugeria. Bet tai vis tiek jos visos kartu.
Kodėl tiek nedaug iš mūsų supranta, kad balta ir juoda yra tos pačios gyvenimo spalvos?
– – –
Pasirinkau nutraukti nėštumą ne dėlto, kad man kas nors liepė. Man negrasino tėvai, vyras ar dar dar kas nors. 
Pasirinkau, nes, mano akimis, tuo metu tai buvo geriausias sprendimas. 
Ir aš jį gerbiu.

Šiandien manęs paklausė, jei grįžčiau atgal, ar pasirinkčiau taip pat.
Jei būčiau ta pati mergina su tuo pačiu patyrimu, kaip tada, – priimčiau tą patį sprendimą.
Jei būčiau ta mergina su dabartiniu savo pasitikėjimu, žiniomis, įgūdžiais, galbūt sprendimas būtų kitas. O gal ir ne.
– – –
Kaip galima skirstyti į lentynas, kai kalbame apie žmogų?
Juk kiekvienas gyvenimas yra kitoks.
Kiekviena nutraukto nėštumo – kaip ir išsaugoto nėštumo – istorija yra kitokia.

Aš nebuvau situacijoje, kai pastojama keturiolikos. 
Bet atsimenu, kaip klaikiai jaudindavausi būdama aštuonerių ar devynerių, kai tikėjau, kad vaikus po sijonais “vėjas įpučia”. Buvau mergaitė atsikišusiu pilvuku, o mano klasiokių pilvai priminė lentas. Man stingdavo kūnas nuo minties, kad galbūt mano pilvas pučiasi, nes esu nėščia… Ši baimė nurimo tik tada, kai sužinojau, jog “vaiko padarymui dar reikia ir pasibučiuoti”.

Aš nebuvau situacijoje, kai pastojama po seksualinės prievartos.
Bet esu patyrusi seksualinę prievartą.
Ir man net sunku įsivaizduoti, ką reikėtų išgyventi, po išprievartavimo matant ryškėjančiaa dvi juosteles.

Aš nebuvau situacijoje, kai aplink mane bėgioja trys nuolat dėmesio ištroškę pametinukai, o kūnas sako: daugiau nebegaliu… 
Bet auginu keturis vaikus, ir žinau, ką reiškia nuovargis. Ir žinau, kaip kartais arti arti būna mintis apie tai, kad gal geriau visai negyventi.

Aš nebuvau dar daugybėje situacijų, tačiau man užteko ir vienos, kad suprasčiau: tik pats žmogus išgyvena savo istoriją.

– – –
Bijojau pasakyti, kad pastojau. Kad man baisu. Kad man siaubingai baisu. Kad esu sutrikusi. Kad droviuosi. Kad nežinau, ką daryti.
Bijojau, kad mane aprėks, kaip aš nepagalvojau, ką žmonės pasakys. Aprėks, kad susiėdžiau sau gyvenimą. Kad esu kurva. Kad parėjau su vaiku, tai galiu sau varyti iš namų. Iš universiteto.
Bijojau, kad jei pasakysiu, jog noriu nutraukti nėštumą, išvadins mane žudike. Egoiste. Pasakys, kad prisidirbau, tai dabar turiu ir auginti. Ir apskritai, kad po aborto jau niekada daugiau neturėsiu vaikų.
O aš būčiau norėjusi, kad paklaustų: kaip tu jautiesi ir ką galime padaryti dėl tavęs?

– – –
Dabar noriu parašyti: matau tave ir jaučiu, mano močiute. Ta, kuri ištekėjai “iš reikalo”.
Matau tave ir jaučiu, teta, ta, kuri gimė po vestuvių “iš reikalo”.
Matau tave ir jaučiu, mama, ta, kuri pagimdė mane praėjus dviem mėnesiams po vestuvių.
Matau tave ir jaučiu, Vitalija, ta, kuri, nepaisant pirmo nutraukto nėštumo, vis tiek nuėjai registruoti santuokos su penkto mėnesio pilvu.
Per nugarą eina šaltis.

O kas jeigu tai tik pasenusios, mus varžančios tradicijos šaltis? Spąstai mūsų galvose?

Jei atvirai, aš nė kiek nesigailiu, kad antrąkart pastojusi, pasirinkau gimdyti.
Tačiau aš nesigailiu ir to, kad pirmąkart pastojusi pasirinkau nutraukti nėštumą.
Nes nėra vieno teisingo kelio.
Keičiasi aplinkybės, vertybės, keičiamės mes.

Ko noriu: būti tiek išmintinga, kad galėčiau sutikti ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. O krizėje padėti jam ir palaikyti tokiu būdu, koks jam – o ne man – atrodo geriausias.

– – –
Dabar auginu dvi dukras. Ir du sūnus. Jaučiuosi įsipareigojusi padaryti viską, kad jie sąmoningai ir su džiaugsmu gyventų savo kūnuose.
Atvirumas, nuoširdumas, klausymasis, girdėjimas bei  kalbėjimasis yra pamatas, ant kurio mes augame.
Kita vertus, aš nežinau, kaip jiems bus.

Jei ateis diena, kai mano vaikai išgyvens neplanuoto nėštumo krizę, norėčiau, kad jie turėtų su kuo pasikalbėti. Kuo pasitikėti. Jei ne manimi, jei ne savo tėčiu, tai krikšto tėvais, draugų tėvais, mokytojais. Kad jie žinotų, jaustų visu kūnu ir širdimi, kad pasaulis pačia savo esme nėra nei juodas, nei baltas. Ir kad bet koks jų sprendimas bus priimamas, o ne smerkiamas. Nes aš myliu tave, ir čia nėra daugiau jokių sąlygų.

Prieš kelis mėnesius su vyru žiūrėjome 2007 metų filmą “Džuno”. Ir tos apelsinų sulčių pakuotę apsikabinusios šešiolikmetės istorija buvo be galo arti. Smalsios, drąsios, tyrinėjančios. Šiame filme ir vaikiškas smalsumas, ir lolitiškas flirtas, ir tėčio palaikymas dukrai, ir kelias į pirmąją meilę, ir netgi nėštumo (ne)nutraukimas – visai kitaip nei būrais ir tvekiniais atsiduodančioje paskenduoliškoje mano paauglystės sąmonėje.

– – –
Ko aš norėčiau iš valstybės, kurioje gyvenu, kurioje auginu savo vaikus ir moku mokesčius?

Kad kiekviena mergina ir moteris jaustųsi saugi ir vertinama.

Kad nuo pirmųjų menstruacijų iki pat menopauzės pabaigos, nuo pirmųjų lytinių santykių iki paskutinio nėštumo ir (ar) gimdymo – visi jos kūne vykstantys fiziniai, emociniai ir psichologiniai procesai būtų priimami kaip natūralūs ir gerbtini. 

Kad būtų sudaromos visos sąlygos kiekvienai merginai ar moteriai gauti reikiamą ir objektyvią informaciją, pagarba ir empatija pagrįstą palaikymą ir tinkamas, prieinamas paslaugas.

Kad ištikus krizei, kiekviena mergina ir moteris žinotų apie tai, kad ji turi galimybę gauti pagalbą – tokią, kokios jai reikia, pagrįstą ne išankstinėmis nuostatomis, o pagarba žmogaus teise į laisvę ir saugumą, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, teisę į diskriminacijos uždraudimą.

Kad kiekviena mergina ir moteris galėtų priimti sprendimus laisva valia, sąmoningai ir informuotai, ir tie sprendimai bei su jais susiję padariniai būtų gerbiami ir laikomi jos asmeninės atsakomybės dalimi.

– – –
Galvodama, kaip kalbėti paprastai, sakau TAIP trims P: tai Priėmimas, Palaikymas, Pagalba. 
Ir sakau NE kitoms trims P: tai Patarimai, Priekaištai, Pamokslai.
– – –
Kaip dula, esu buvusi šalia moters, kuri neplanuotai pastojo ir nežinojo, ką jai daryti… Ir tos, kuri paprašė pagalbos vykstant persileidimui – kad nebūtų viena, nors “tai tik kraujavimas”… Tos, kuri pastojo po ilgų ilgų metų bandant pastoti… Tos, kuri norėjo pagimdyti natūraliai po kelių gimdymų cezario būdu. Ir tos, kuri norėjo planuoto cezario po pirmojo gimdymo…

Balta ir juoda talpina savyje visas įmanomas spalvas ir jų atspalvius. 
Kalbėti ir dalintis savo patirtimi – tai daugiausia, ką šiuo metu galiu padaryti. 
– – –
Ką supratau? 

Kad bet kuris sprendimas gyvenime turi padarinius.
Būčiau ištekėjusi “iš reikalo” ir pagimdžiusi – su tuo gyvenčiau AŠ.
Būčiau netekėjusi ir pagimdžiusi – su tuo gyvenčiau AŠ.
Priėmiau sprendimą nutraukti pirmą nėštumą – ir su tuo gyvenu AŠ.
Kaip su tuo, jog per kitus nėštumus į pasaulį atkeliavo keturi mano vaikai, irgi gyvenu AŠ.

Neplanuoto pastojimo gėdą, 
pasmerkimo baimę, palengvėjimą po aborto ir
fizinį skausmą po jo, 
vėliau kylančias mintis apie gyvybės ir žmogaus pradžią,
apie santykių esmę, 
apie buvimą moterimi ir saugumą savo kūne,
apie teises ir iš jų išplaukiančias pareigas, 
apie kūno atmintį – nes, taip, mano kūne gyvas atsiminimas apie pirmąjį nėštumą ir jo nutraukimą, – 
apie siaubą mirties akivaizdoje, 
apie gyvybės instinkto jėgą, 
apie išgedėjimą,
paleidimą ir 
priėmimą – 
visa tai išgyvenau AŠ.

Ir nė kiek to nesigailiu.
Nes gyvenimas ir yra tam, kad gyventume.
O kai gyvename, tai ne vadovėlyje ir ne taisyklėse.

– – –
Šiandien galvoju apie uždarą grupę moterims, kurios kada nors stovėjo šio pasirinkimo akivaizdoje arba stovi dabar. Kad turėtume saugią erdvę dalintis, mokytumėmės kalbėti(s) ir girdėti bei suprasti viena kitą. Gerbti viena kitos pasirinkimus, vertybes, gyvenimus.
Dar galvoju apie galimybę viešai dalintis savo istorijomis. Anonimiškai, arba ne. Nes tyla neatidaro durų.
Galvoju apie Lenkijos, o ir visų pasaulio moterų palaikymą. 
Šiandien žurnalistė manęs paklausė, ar reikia apie abortus kalbėti garsiai.
Atsakiau, kad teisiog reikia kalbėti(s).
Kad ir kiek garsiai kalbėtum, pokyčio nebus, jei nebus, kas girdi.

Kartais užtenka kalbėti tyliai.
Kai kurie netgi teigia, kad kuo tyliau kalbi, tuo labiau kiti suklūsta ir stengiasi įsiklausyti.

– – –
Neturiu atsakymų, tik begalinį norą pasidalinti žinia, kad kiekviena moteris yra verta meilės, supratimo ir palaikymo. Ir kažkokią vidinę nuojautą, kad gal yra daugiau norinčių pasidalinti savo istorijomis, tik dar šiek tiek nedrąsu, dar šiek tiek baisu, dar šiek tiek jautru?

Jei taip yra, parašykit man asmeniškai ir sugalvosime, kaip sustiprinti vienai kitą.

Laida LŪŽIS su Renata, kurioje apie nėštumo nutraukimą kalbėjau 2019 m.

Filmas Juno

Vienos dienos mokymai „Kaip parašyti knygą“

„Kaip parašyti knygą“ – vienos dienos mokymai tiems, kurie nori perprasti, kaip kuriamos bei leidžiamos knygos ir kaip tampama autoriais. Mokymai padės perprasti pagrindinius knygos kūrimo, leidimo, platinimo bei viešinimo principus; suprasti, ką ir kam norite parašyti, taip pat kokia forma tai geriausia daryti; sužinosite apie dažniausiai pradedančių autorių daromas klaidas ir svarbiausius klausimus, kuriuos verta sau atsakyti prieš apsisprendžiant dėl knygos rašymo. Skaityti daugiau…