„Kaip parašyti knygą“ – vienos dienos mokymai tiems, kurie nori perprasti, kaip kuriamos bei leidžiamos knygos ir kaip tampama autoriais. Mokymai padės perprasti pagrindinius knygos kūrimo, leidimo, platinimo bei viešinimo principus; suprasti, ką ir kam norite parašyti, taip pat kokia forma tai geriausia daryti; sužinosite apie dažniausiai pradedančių autorių daromas klaidas ir svarbiausius klausimus, kuriuos verta sau atsakyti prieš apsisprendžiant dėl knygos rašymo. Skaityti daugiau…
juk neskaudės,
sakai,
prašau, pasakyk,
neskaudės
skaudės, atsakau,
skaudės,
kitaip ne gyvenimas
degam abu
–
drėgmė slydo tarp antklodžių
šalau
–
prisiminiau rūsy sumestas malkas
bekraujės
tik ir laukė
kol grybštels –
Skaityti toliau: Nr. 3559, arba in memoriam t. a. r.
Prieš gerą dešimtmetį dirbau vienoje leidykloje redaktore ir drąsiai imdavausi knygų, kurių autoriai nebijodavo atvirų, šokiruojančių temų. Kai į mano rankas atkeliavo antroji lietuvių kalba išleista iš Alžyro kilusios prancūzų rašytojos, prestižine Gonkūrų premija apdovanotosios L. Slimani knyga „Žmogėdros sode“, pamaniau, kad anais maišto ir ieškojimų laikais ši knyga man būtų pats tas. O dabar? Dabar skaitau ją jau kitokiu – ne besiardančios mergiotės, o šilta ir šalta ragavusios moters, mamos – žvilgsniu. Moters, kuri, nepaisant savo patirties, yra vis dar pilna smalsumo žvelgti į žmogiškosios prigimties gelmes ir ieškoti atsakymų, kodėl mes savo gyvenimus klostome vienaip arba kitaip. Tikiu, kad bent iš dalies esame savo likimo kalvės ir kalviai, ir L. Slimani „Žmogėdros sode“ man liudija kaip tik tai. Skaityti toliau: Knygų apžvalga: ŽMOGĖDROS SODE, L. Slimani
Jei reikėtų pasakyti, kurios iš pastarąją pusmetį perskaitytų knygų man padarė didžiausią įspūdį, šioji neabejotinai būtų tarp jų. Tai romanas, kuris, sakyčiau, iškrinta iš globalaus pasaulio literatūros konteksto ir grąžina prie tikro, lėto, ypatingą malonumą keliančio skaitymo. Tai šeimos saga, apimanti visą 20-ojo amžiaus Europos istoriją su jos karais, holokaustu, pramonės įsigalėjimu, turizmo verslo suklestėjimu ir kartu išlaikanti šilumą, žmogiškumą ir paprastumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Svarbiausia, tai istorija apie atsidavimą: vyro – moteriai, moters – vyrui, tėvų ir senelių – vaikams ir vaikaičiams, suaugusiųjų – amatui, vaikų – vaikystei ir jos atributams, visų kartu – gyvenimui.
Knygos autorius – norvegas Larsas Myttingas (g. 1968) prisistato kaip rašytojas ir savamokslis automobilių mechanikas. Jis gimė mažame, nė tūkstančio gyventojų neturinčiame miestelyje penkiasdešimt kilometrų nuo Lilehamerio. Miestelyje, kuris žinomas Norvegijos istorijoje kaip žiaurių susirėmimų su naciais vietovė. „Plauk su skęstančiais“ – trečiasis autoriaus romanas, atnešęs jam tarptautinį populiarumą. Sklinda gandas, kad pagal šią knygą jau kuriamas filmas. Jei tai tiesa, laukiu jo. Skaityti toliau: Knygos apžvalga: PLAUK SU SKĘSTANČIAIS, Lars Mytting
tiesiu rankas
skersai nemuno
skalauja mane upės vandenys
šunes pradeda kaukti
kadai išėjau
sieliais išplaukiau jūron
ašarų drūžę palikusi
kraujo drūžę palikusi
palikusi drūžę
Keturios pasaulio pusės
Tėra viena ir ta pati aš,
Keturi mano veidai
Šiaurei, pietums, rytams ir vakarams
Nuramdyti.
Kai dar tamsu, kreipiuosi į save šiaurės vardu,
Sklendžiu sapne,
Ir man atsiliepia visi esami
Visų esamų pasaulių sutvėrimai,
Aš juos girdžiu.
Švinta, pavadinu save ta, kuri iš rytų,
Kūnas ima plūsti skysčiais,
Juntu beldžiant širdį, ruošiamės busti,
Keliamės,
Laikas sėti mintis ir vaikus.
Įdienėja, aš tampu pietūs,
Plaikstos sijonai, kaista skruostai, ekranai, langai,
Šimtuos rankų ištirpsta darbai, kūnas pažysta –
Kartu su iliuzija,
Jog tai nesibaigs.
Nelauktai esu ta, kuri yra vakarai,
Sausėju, linkstu, esu išsisėjusi,
Saulė grimzta, užspaudžia akis,
Temstu, tamsėju –
Sustoju,
Tada išgirstu,
Kad visa taku,
Kad tai laikas, kurio kalendoriuos nėra,
Kad aš juo judu,
Išgirstu,
Kas svarbiausia yra ir
Kam iš tiesų verta lenktis,
Jei jau esu.
METAI, 2017, Nr. 11
Dudiškės, 1988-ieji
perlai, šūdmusės,
akys ir obuoliai,
varpų mišios,
plaštakės,
kraujuoti speniai,
alyvos ir auksas,
grobai, kiaušiniai,
snarglinas šaukštas,
visa suėdančios moterys,
žvilgsniai, skrodžiantys aštriai,
aštriau nei dagių lopetėlės –
nieko nėra įdomiau už save,
už save įdomiau nutapyti tik pačią – – –
Skaityti toliau: Paskutinė minutė saukos veidu
Dangaus skliaute būrėsi Viešpaties angelai. Tarp jų buvo tų, kurie saugojo žmonių sapnus, tų, kurie nešė dainas, tų, kurie dovanodavo jiems gilaus regėjimo dovaną. Buvo tarp jų ir tų, kurie išmanė, kas yra teisybė, ir tų, kurie laimino mokslo žmones. Buvo ir tų, kurie taip mylėjo žmones, kad būdavo pasirengę nužengti į žemę ir padėti žmonėms suprasti savo prigimtį.
Kartą vienas iš tokių angelų pajuto, kad Žemė jo šaukiasi. „Aš keliauju pas juos“, – tarė jis savo dangiškajam Tėvui, ir gavo jo palaiminimą.
Jis išsirinko Žemės tėvus – vyrą ir moterį, kad per juos galėtų įsikūnyti ir pažinti žmonių pasaulį tiek, kad suprastų, kokia kalba su jais kalbėtis. Išsirinko seseris ir brolius, draugus ir kaimynus – visus, kad išmoktų ir perprastų visa, kas jam buvo reikalinga. Skaityti toliau…
Įsimylėti reikia, kai kaštonai žydi,
Viduržiemy šnabždėjai man. ne man?
Kaštonų žvakėms iki šiol pavydžiu
To balso, kvietusio mane dugnan –
Panirti, kad iškilčiau kitą rytą
Iš naujo gimus, sklidinu žvilgsniu,
Susiausčiau save oda, tavo išlaižyta,
Nurimčiau… bet nenurimau, einu
Sapnais, prisiminimų vingiais… kvieti?
Aš pas tave skubu! Žuvažvynių žvaigždėm
Tamsa sušvyti: iliuzija. Nebekvieti.
Nebeeinu. Sustingstu, nerimo skruzdėm
Barstausi… Tuštėju. Vėjas girdi –
Be žodžių raudu, be sparnų krentu.
Kaštonų žvakės kiaurai skrodžia širdį –
Nuo tos nakties savy negyvenu.
1996 12–2017 05
