• rugpjūtis, 2023

    šventas sakau esi šventasbroli stuburas tiesias į dangųpėdos į molį auksina mano karūnąsaulė voratinkliuos nieko geriau nebūnanors jokio atilsio nieko geriau nebūnadūzgiame bitėmis eina skersai per kūnąšoka priglunda rikteli tiesiamės tįstame sėjamėsjudame tiesiai į mirtį tiek ir užtrukome leiskim kitam užgimti neša karūną saulėsklendžiam voratinkliuos lengva save patirti nors jokio atilsio

  • Ne žaidimas, arba Apie žvėris ir žmones

    kas? mergina, susipažinome vakarėlyje, daugiau nežinau, neklausiaukur? automobilyje, aišku, kad manokada? nu vakare, šventėm savaitgalįsu kuo? su manimi, jau sakiau, kad savo norukas matė? draugai, jo jo, manoką sakė? pati norėjo, dabar skundžiasi kas? šešiolikmetė, bet papai oho, šortai vos dengia užpakalįkur? automobilyje, bliamba, koks kietaskada? vakare, nėra ko valkiotis vėlai po miestąsu kuo? vyras, dvidešimt kelerių, nepasisekė bičuikas matė? liudininkai, kalba tą patįką sakė? babkių nori, vištelė kas? dukrakur? nežinau, lyg ir kažkur už miesto, automobilyjekada? pasakojo, kad prieš kelias savaites, nieko nepastebėjausu kuo? su kažkokiais diedais, kiek kartų sakiau, kad saugotųsikas matė? krūva žmonių, gėda prieš visą miestąką sakė? esu bloga motina, kaip ją išauklėjau kas? dukrakur? priemiesčiuose,…

  • Vidudienio kronikos

    ꝏ tas, kurį vadinau savo princu,aštrioje vidurdienio saulėjepasirodė besąs lauko pelė šmirinėjo aplinkui, keturiasdešimtiestoks pat kaip penkerių, ieškodamas,kam perduoti savo gyvenimo užduotis ačiū, ne man, – padėkojau kaip jis rėkė, kaip cypė,stebėdamas tolstančiąmano nugarą ꝏ žinai, tave sutikęs, supratau –esu bekiaušis, niekada neužaugsiantis vyras,tėvo išpjautom sėklidėm,nieko negaliu pakeisti raudu ant tilto,lietui skiedžiant įsisenėjusias ašaras kartais laikas ne gydo,o prišaukia mirtį ꝏ tavo krūtys tokios minkštos ir stambios,stebėjosi, tiesdamas rankas į mano kūną jukš, sušukau, čia tau ne turgus! ꝏ – skiriantis skauda lyg pjautų gyvą,pjautų per pusę kai sakau, pjautų gyvą, pjautų per pusę,tai ir turiu mintyje – skauda kūną,fiziškai skauda,skauda labai, – aiškina mano meilė didžioji,niekada netapusi mano, –…

  • Šviesiausioji Mano Motinos litanija

    Šviesiausioji Mano Motina,Mergele iki man ateinant,Atleisk man Tavo pradrėkstą tarpkojį,Atleisk nemiegotas naktis,Atleisk, kad nesu Tavo, nesu Tavo, nesu,Šviesiausioji Mano Motina,Mano Krūtų Lelija, Rožine Mano Naktie,Atsisuk į mane, kai kreipiuosi,Kai klykiu iki kūnas pamėlsta,Kai esu alkana, atsisuk į mane,Mane Išsapnavusioji,Didžioji Mano Motina,Užrakinusi man savo Širdį,Neišgirdusi vėjuose kaukiančių mano tylų,Malonės Pilnoji Mano Motina,Tik kitiems esi maloninga,Ištuštėjusi Motina,Noriu nenoriu meldžiuosi,Droviausioji Mano Motina,Laukų ir Kalvų Karaliene,Autostradų Valdove,Tavo kraujas mano kūnu pavirto,Per visas mudvi siejančias linijas,Per visas gryno šilko gijas, per amžius,Per gijas nuo tavo makšties ligi bambos manosios,Iš ten – į mano makšties geldeles,Nuo mano makšties – – – Gimdą plėšo nerimstantis skersvėjis,Gaidžiui nugiedant dangoraižių blykstėmis,Mano kraujas Tavo kūnu pavirsta,Kai pradedi tyliai kvėpuoti,Dukra,Judu link…

  • panemunės, 1885-ieji

    molis tarpupirščiais slystavėgėlės baidos tarp kojų ruošiamės žiemai tarkuojame krienus, nagus jis vis negrįžta tamsu vis negrįžta liuobiuosi dar sako, kad sielosbet ten tiktai sieliai už jų užkabintas, keliaujanegrįžta plikina akis nesipildantis sapnas pripratom gyvybėje glaustisšilčiau ką išraudoti –

  • Paprasta aritmetika

    penkiolika metų motinystės plius beveik dešimt mėnesių iki užgimstant pirmam vaikui,juose dar trys vaikaipo dar dešimt mėnesių,toks mano ciklas, esu ilgųdistancijų bėgikė, ir gydytojaivis nori jas patrumpinti,plius vienas persileidimas,tai daugiau nei trisdešimt nėštumo mėnesių, kai mano kūnas nepriklauso man,kai manyje auga ir mane naudoja kitas, nors aš irgi naudojuosi, ypač kai esu džiaugsmingos būsenos, ypač kai labai noriu būti mama, tai daugiau nei trisdešimt nėštumo mėnesių, kai mane pykina, tąso, svaigina, nešioja emocijų kalneliais,kai turiu ieškoti naujų drabužių,kurtis naujus mitybos įpročius, tik pieniška makaronų sriuba ir štrudelis su vienu ir tik kraujingas jautienos kepsnyssu kitu, miegoti tik ant kairio arba tik ant dešinio,arba tik ant nugaros,kai beveik kasdien išgirstu,kokia nuostabi mano būsena,kokia dovana mane aplankė,ir tikrai žinau, kad dovana,nepaisant to, kartais…

  • Vienas prieš vieną. Vitalija: noriu, kad moterys susigrąžintų galią spręsti pačios

    Apie nėštumo nutraukimą jau esu rašiusi ir kalbėjusi ne kartą. Pati sau nuolat primenu savo įsivestą trijų P taisyklę – TAIP trims P: tai Priėmimas, Palaikymas, Pagalba. Ir NE kitoms trims P: tai Patarimai, Priekaištai, Pamokslai. Šįkart LRT eteryje kalbame su Krizinio nėštumo centro vadove Zita Tomiliniene. Nors laida vadinasi VIENAS PRIEŠ VIENĄ, man labiau norisi akcentuoti ne PRIEŠ, bet UŽ – kiekvieną žmogų su visais jo gyvenimo vingiais. Kaip sako senoji indėnų išmintis: nekalbėk už žmogų, nenuėjęs bent šimto mylių su jo mokasinais.

  • Gyvenimo citrinos

    Pokalbis LRT laidoje GYVENIMO CITRINOS su Lavija Šurnaite apie mano kelionę skyrybų link, toksiškus santykius, kaip jie formuojasi ir kaip iš jų išsivaduoti, apie sveikimą ir iššūkius keliaujant jo link. Lauksiu jūsų klausimų ir komentarų čia, mano FB ir elektroniniu paštu!

  • Tėvui

    Kad turiu tėvą,Pajutau tik jam mirus,Trečią dieną prie karstoApėmė toks minkštumas, šviesa,Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas Prie gedulingų pietų staloViduje jutau virpant žinią,Nedrąsu buvo ją perduoti, Nejauku buvo kalbėti,Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,Kad tai jo nebėra,Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,Švytime sau tamsoje kaip šaltinis ir jūra,Į kurią galiausiai ir sutekam Bet meilė be kūno yraTik žodžiai,Tad renkamės nerti į mėsą,Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė Kiek ilgai reikia keliauti,Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,Kiek…

  • gintarai gintarai gintarėli

    Žinai, kad kelio pabaiga –Nieko daugiau nėra Nei veidų, nei žodžių, Už kurių galėtum pasislėpti,Nei durų, Kurias galėtum užtrenkti Nebesugrąžinamas laikas,Kurį išvaistei,Nei kitiems, nei sau,Niekam Kai geriau pagalvoji,Tiek ir tebuvo, tos kelios akimirkos, Kai tikėjai Vaiko delnas tavo delne –Ir akys sudrėksta Mylimosios lūpos prie skruosto –vis dar gali jausti jos kvapą Benamių prieglaudos skiriasiLietuvoje ir Danijoje Esi laisvas, kur būti,Bet, o dangau, koks nelaisvas Ji klausia, koks tavo vardas,Kur tavo namai, kur tavo artimieji,Iš kur tu esi, kas esi patsIr neturi žodžių tam apsakyti,Nereikia Geriau tylėti,Nes už tavęs, su tavimi jau nieko nėra Tavieji jau iškeliavo,Tragiškai žuvo,Paskendo stiklinėse, stikliukuose,Flakonuose, gaisruose,Statybų duobėse, upių dugnuose O juk tikėjo, kad skris Tegul niekas nežino, niekas…