Atakusi

į bekraštę visatą suplyšta istorijos
eik už jų eik už jų girdžiu ragina balsas
eik už tos sukurtos netikros teritorijos
eik kur žvilgsnis kur žodis – nors alsas

nors nuovargis būti su kitu intensyviai
nors akys ir rankos sunkiau daug už sakinį
bet juk esam ne raidės o giedantys gyviai
juk užmuštum iš karto pataikęs su akmeniu

esam gyviai – smulkutis paviršiaus motyvas
kraujas liejasi gimdant pargriuvus ar šaudant
eik į širdį į žvilgsnį į šokį į judesį – gyvas
kol esu kol esi kol yra tyloje tebeaudžiamas

eik už to kas iš proto iš pykčio už kaukių
kas iš noro iškilt aukščiau žemės ir dulkių
tavo dievas ir deivės mano įsčiose kaukia
savimi galiu tapt tik save nuo savęs nusipurčiusi

žodžiai gelia žodžiai sukasi limpa į sakinius
nori kurti tvaraus laime spindinčio laiko iliuziją
pažiūrėk stovi epušė saulėje tiesai atakusi
nėra nieko daugiau – tik pabūt su ja