Apie norą negyventi. Ir darkart apie meilę savo kūnui

Pasakiau A (Laiškas mano kūnui), išdrįsiu pasakyti ir B.

Buvau apsisprendusi, kad šiemet per gimtadienį pasidalinsiu įrašu apie tai, kas manyje prašosi pasakoma jau seniai, bet vis pritrūkstu drąsos. Ir dar laiko atsakingai paruošti patį tekstą. Nes tai jautru, ir norisi rasti tinkamus žodžius. Norisi nepadaryti žalos, norisi tinkamai suformuluoti žinią.

Bet drąsa pati neateis. Laiko niekada nebus pakankamai, o mano tyla taip pat gali būti žalojanti.

Šiandien švenčiu gimtadienį nuo vakar budėdama prie sergančio vaiko. Be tortų, be puošnios suknios, su prakaito kvapu, su nerimu, būdraujanti. Bet gyva gyva gyva.

O galėtų būti kitaip. Galėtų būti taip, kad manęs jau nebūtų.

Septyniolika metų esu savo pačios priėmimo ir palaikymo kelionėje. Tam tikra prasme, savo kūno atminties perrašymo kelionėje. Ir tai ne apie jokius mokymus, kaip būti labiau -okia, labiau – esnė, o apie kasdienę, nuolatinę pastangą gyventi, gyventi labiau, o ne tik išgyventi.

Danutė Gailienė klausė, ką jiems mums padarė. Gabija Grušaitė neseniai interviu Andriui Jakučiūnui sakė, kad ji formuluoja klausimą taip: ką mes darome patys sau. Aš visus šiuos septyniolika metų kasdien klausiu: ką galiu padaryti dėl savęs, kad sustiprinčiau save po to, ką jiems mums padarė, ir kad nieko iš to, ką, kaip tiksliai įvardijo mano miela Aušrelė Savukynė, esu “puikiai ištreniruota (“well trained”), daryti, nieko iš to nebedaryčiau pati sau. Arba bent jau daryčiau kasdien vis mažiau, kurdama alternatyvius įpročius, įgūdžius, neuronų takus. Šalin perfekcionizmą ir arčiau tiesos – kasdien daryčiau po milimetrą, po miligramą daugiau to, kas mane stiprina, ir mažiau to, kas mane žaloja.

Šįryt parašiau meilės laišką savo kūnui (kitaip tariant, sau). Jis yra ženklas šios mano kelionės, liudijimas mano palaikymas sau pačiai. Nes aš nė trupučio, nė gabalėlio nemokėjau ir negebėjau mylėti savo kūno, savo poreikių, savęs pačios. Prieš kelias dienas tvarkydama daiktus radau mokyklos, studijų eilėraščius – nekenčiu savo kūno, nekenčiu savo krūtų, nekenčiu savo gyvenimo… Ir tai nebuvo paaugliškas maištas ar akimirkos emocija – tai buvo giliai į mane įaugusi mano kūno tiesa. Būna, kad tas baisios nevertos meilės būtybės jausmas grįžta, ir mano “kūne, myliu tave su viskuo” yra vaistas.

Negraži, neverta, nereikalinga, gėdinga, kalta, baisi. Besigūžianti, besislepianti, siekianti sukelti kuo mažiau triukšmo, būti kuo mažiau matoma, neužkliūti. Ir kartu – be galo jautri, neužmušta, neužglušinta savastis, tekanti po visu tuo traumos kiautu, norinti būti matoma, turinti, ką pasakyti, parodyti: žiūrėkit, pasaulis toks gražus! Bet ją ir mane siejo tik plonas siūlas, gija, kurią pajusti praktiškai būdavo beveik neįmanoma, tik išskirtiniais atvejais, tik išskirtinai palankiomis aplinkybėmis būnant gamtoje. Visais kitais atvejais – einu, judu, darau, bet tame nieko nėra iš manęs. Ir iš viso pasauliui būtų geriau, jei manęs čia nebūtų.

Jei bandydavau pasidalinti nors trupučiu to, kaip man yra, sulaukdavau: taigi tau viskas gerai, taigi tėvai yra, namai yra, nebūk tokia egoistė, ko tu dar nori, juk nėra taip blogai.

Yra taip blogai. Buvo taip blogai. Kaip jūs nematote?

Užtruko priimti, kad tai, kas mane ištiko, daugeliui yra ir liks nematoma. Lipti iš aukos vaidmens, susigrąžinti atsakomybę, sveikti, po truputį ieškoti, kas yra mano resursai, kas mane stiprina, kas mane palaiko. Nes nėra taip, kad op ir nutariau būti sveika, ir dabar jau būsiu. Nėra vienos viską galinčios terapijos, vienos stebuklingos knygos, vienos piliulės.

Kai sužeidimų daug, kai jie įvyksta ankstyvame amžiuje dar tik formuojantis baziniams įpročiams, yra reikalų sau padėti. Pradėti gerbti savo kūno signalus, įvesti aiškumą neramiame prote, galiausiai – tiesiog sugrįžti į kūną, apsigyventi jame, nes, pasirodo, nebuvau ten buvusi daugybę metų.

Dabar žinau, kad kompleksinę traumą išgyvenusieji (“complex trauma survivors”) patiria sunkumų kontroliuojant emocijas (man taip nutinka, kai esu pervargusi, neišsimiegojusi, nepasirūpinusi tinkama mityba); nepasitiki pasauliu ir nesijaučia jame saugūs; patiria nuolatinį tuštumos ar beviltiškumo jausmą; jaučiasi visiškai sugadinti ir beverčiai; jaučiasi absoliučiai kitokie nei aplinkiniai; jaučiasi lyg niekas niekada negalėtų suprasti, kas jiems nutiko; vengia santykių arba juos kuria sunkiai; pasižymi disociacija, depersonalizacija, derealizacijos pojūčiu; patiria fizinius simptomus, pvz., galvos, krūtinės ar pilvo skausmus; nuolat lanko jausmai (ne tik mintys) apie savižudybę.

Man pažįstami beveik visi iš čia išvardintų simptomų. Jausmas, kad esu klaida šioje žemėje, jausmas, kad noriu noriu noriu numirti. Kaip ir ne depresija – tuo pat metu galiu būti ir gyvybinga, ir veikli, greičiau priešingai – grynas gerai išmoktas funkcionalumas be jokios sąsajos su tuo, kas aš esu. Ir be jokio prasmės būti šiame pasaulyje pojūčio.

Per šiuos septyniolika metų ėjau arti savo simptomų, kad juos patirčiau sąmoningai, suvokčiau, kas juos lemia, kaip jų vengti ir kuo juos keisti.

Pavyzdžiui, pažinti be jokios fiziologinės priežasties kylantį aštrų skausmą krūtinėje. Arba dusulį iki vėmimo. Išmokti kvėpuoti laisva krūtine be diskomforto.

Pavyzdžiui, pažinti miegojimą gemalo poza sutrauktomis galūnemis. Išmokti miegoti ant nugaros atsipalaidavus.

Pavyzdžiui, ištyrinėti tuštumos pojūtį ir disociacijos būsenas. Išmokti į kasdienę rutiną įtraukti kūno skenevimo praktiką ir susisieti su savo kūnu.

Pavyzdžiui, perprasti, koks maistas mane kaip veikia. Išmokti valgyti laiku ir tinkamai.

Pavyzdžiui, pažinti bevertiškumo jausmą ir mokytis patikėti, kad esu vertinga. Mokytis patikėti, kad kai žmonės sako, kad jiems patinka mano eilėraščiai/darbai/aš pati, tai yra tikra.

Mano atveju, kompleksinio potrauminio sindromo padariniai kyla iš ankstyvoje vaikystėje nesusiformavusio saugaus prieraišumo, nuolatinio atstūmimo ir vienišumo jausmo, ilgalaikio prievartos artimoje aplinkoje stebėjimo ir daugkartinio smurto patyrimo, pakartotinės seksualinės prievartos paauglystėje.

Kuo ankstyvesnės ir reguliaresnės tokios žalojančios patirtys, tuo padariniai gilesni ir sunkesni. Mano atveju, prisideda dar ir itin jautraus asmens nervų sistemos ypatumai. Tai reiškia, kad kiekvienas keiksmas, kiekvienas smūgis yra garsiau, stipriau, jautriau.

Kaip dabar pati suprantu, taip jau nutiko, kad nuo pirmųjų savo gyvenimo metų mano savivertė, savireguliacija, savirealizacijos pojūtis, gebėjimas kurti sveikus ryšius ir gyventi autentiškai formavosi su minuso ženklu. Taip suveikė mano išlikimo instinktas, išjungdamas viską, kam tuo metu pasirodyti buvo nesaugu.

Nors smegenų neuroplastiškumu susidomėjau dar studijų metais, tapimas mama suaktyvino mano gyvybinius instinktus ir sukūrė palankią terpę pradėti mokytis gyventi iš naujo. Lėtai lėtai po truputį valgyti gerti kvėpuoti judėti miegoti mylėtis ilsėtis džiaugtis kurti dalintis.

Numirti, kiek save atsimenu, norėjau visada. Toje būsenoje apima jausmas, kad savo buvimu tik trukdai, kad viskas, ką darai, kitiems kenkia. Dabar žinau, kad tai tik pojūtis, simptomas, pranešantis, kad įsijungė mano senosios programos ir kad greičiausiai vėl nepasirūpinau savimi. Bet net žinant, tas pojūtis negyventi yra be galo stiprus – nemoku nusakyti, jis toks fiziologiškai tikras, ne mintis, o būsena. Dabar gebu šį pojūtį greitai atpažinti, džiaugiuosi, kad sunkiųjų būsenų jei ir nepavyksta išvengti, jas pakeisti galiu per kelias ar keliolika minučių.

Dėl ko rašau šitą beprotiškai ilgą įrašą? Nes aš esu ne viena. Nes tokių kaip aš yra ir daugiau. Nes kartais mūsų tyloje, mūsų žodžiuose, mūsų nevilties klyksme, mūsų prisipažinime “taip blogai, kad noriu numirti” yra realus prašymas išgirsti. O tada NE “Juk nėra taip blogai”, BET “Matau, kaip tau sunku. Kuo galiu tau padėti?”Nes jokia susikurta materialinė gerovė, jokie laimėjimai ir pasiekimai, joks žinomumas, jokie like’ai negali užpildyti šio tuštumos jausmo.

Taip, yra taip blogai. Taip, man tai yra tikra. Jei išdrįsau tau apie tai pasakyti, vadinasi, tavimi pasitikiu ir prašau tavo pagalbos. Prašau, priimk mane ir mano būseną. Prašau, pabūk kartu, kol suprasime, kaip man padėti.

Linkiu, kad mes ne tik išmoktume įvardinti žalojančias patirtis, bet ir vis labiau jas atpažinti bei efektyviai po jų atkurti kiek įmanoma kokybiškesnį gyvenimą.

Linkiu, kad taptume vis labiau įgalūs palaikyti vienas kitą, atliepti ir sustiprinti.

Linkiu sau plačiau pasidalinti, kas per šiuos metus suveikė man ir kokius įrankius imu su savimi toliau į kelionę – nuo Mindfulness praktikų iki poezijos terapijos, intuityvaus garso ir judesio.

Linkiu, kad kuo daugiau vaikų šiame pasaulyje patirtų saugią vaikystę.

O kol kas ačiū mano tėvams už stiprius genus, vaikams už iššūkius ir mobilizaciją, bendrakeleiviams ir bendrakeleivėms už palaikymą, visiems man skirtiems pasakytiems ir parašytiems geriems žodžiams – už sustiprinimą. Mano meilės kalba yra kalba, todėl grįžtamasis ryšys visada suveikia!

2024 07 17