Angelo žvilgsnis

Dangaus skliaute būrėsi Viešpaties angelai. Tarp jų buvo tų, kurie saugojo žmonių sapnus, tų, kurie nešė dainas, tų, kurie dovanodavo jiems gilaus regėjimo dovaną. Buvo tarp jų ir tų, kurie išmanė, kas yra teisybė, ir tų, kurie laimino mokslo žmones. Buvo ir tų, kurie taip mylėjo žmones, kad būdavo pasirengę nužengti į žemę ir padėti žmonėms suprasti savo prigimtį.

Kartą vienas iš tokių angelų pajuto, kad Žemė jo šaukiasi. „Aš keliauju pas juos“, – tarė jis savo dangiškajam Tėvui, ir gavo jo palaiminimą.

Jis išsirinko Žemės tėvus – vyrą ir moterį, kad per juos galėtų įsikūnyti ir pažinti žmonių pasaulį tiek, kad suprastų, kokia kalba su jais kalbėtis. Išsirinko seseris ir brolius, draugus ir kaimynus – visus, kad išmoktų ir perprastų visa, kas jam buvo reikalinga.

Jam užgimus žmogaus kūne, dangaus skliautas virpėjo nuo angelų muzikos, tik paprastųjų ausims ji buvo negirdima.

Angelus atpažinsi iš akių, nes akys yra sielos veidrodis.

Tačiau reikia drąsos į tas akis įsižiūrėti.

Žmonės nebuvo pratę žiūrėti vieni kitiems į akis – jie nuolat skubėdavo,  zirzdavo, skųsdavosi, juokaudavo, būdavo alkani, plepėdavo, dirbdavo… Jei jų žvilgsniai ir susitikdavo, jie stengdavosi kuo greičiau juos nusukti, kad tik kitas nepamatytų, kas iš tiesų darosi jų sielose.

Būta ko slėpti: visų žmonių sielose darėsi tas pat, tik jie patys to nežinojo.

Angelas augo žmogaus kūne. Iš pradžių jis džiūgavo, matydamas laimingas mamos ir tėčio akis, tačiau po truputį jų žvilgsniai ėmė tolti, apsinešti kasdienybės nuosėdomis. Dievas gimstančių kūdikių tėvams padovanodavo stebuklo dovaną – kurį laiką jie permanydavo pasaulio esmę, jusdavo Dievo globą ir angelų palaikymą. Tačiau tam, kad ši dovana – meilės dovana – liktų visam gyvenimui, reikėjo įdėti pastangų. Reikėjo išmokti rytą ir vakarą pasikalbėti su kūrėju, paskirti kiekvieną savo gyvenimo akimirką meilei ir kasdien ilgai ilgai pažiūrėti savo svarbiausiems žmonėms į akis. Tik tai padėdavo sielos veidrodį išlaikyti švarų.

Žmogaus kūne augančio angelo tėvams to nepavyko padaryti. Pamažu jų akys ir širdys apsinešė, ir mažylis pajuto siaubingą vienatvę. Būdamas angelas, jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės leidžia vieni kitiems taip kentėti. „Mama, tėti, – verkdavo jis savo kūdikišku balsu, – man reikia jūsų, kad priminčiau jums, kas mes esame!“ Tačiau jo mama ir tėtis jau buvo praradę jautrumą: jie tik aprėkdavo mažylį už tai, kad triukšmauja, ir toliau bėgdavo prie savo darbų.

Žmogaus vaikas augo, o angelas įgijo vis daugiau supratimo apie žmogiškąją patirtį: ką reiškia būti glostomam ir mušamam, ką reiškia jausti skausmą ir viltį, ką reiškia pulti į neviltį ar neapykantą…

Jis žinojo, kad, norėdamas padėti žmonėms, turi patirti visa, ką jie yra patyrę, – tik taip jo liežuvis taps kalbančiu kalba, kurią jie gebės girdėti.

Ir jis pasirinko keliauti pas pačius mažiausius, pačius nelaimingiausius – aplankė girtuoklius ir žmogžudžius, kekšes ir vagišius. Jis sėdėjo su jais ir kalbėjo, šoko ir verkė, mylėjosi ir barėsi, valgė ir keikėsi. Darė visa tai, nes mylėjo juos.

Tada aplankė tuos, kurie įsivaizdavo esą viršuje – direktorius ir prezidentus, verslininkus ir dvasininkus. Jis sėdėjo su jais ir kalbėjo, šoko ir verkė, mylėjosi ir barėsi, valgė ir keikėsi. Darė visa tai, nes mylėjo juos.

Pabuvo ir su tais, kurie buvo tarpe. Su šiais elgėsi lygiai taip pat, nes mylėjo juos.

Per tą laiką sutiko tik vieną žmogų, kuris ilgai ilgai žiūrėjo jam į akis.

Tai buvo sena moteris saulės atokaitoje. Ji jau niekur nebeskubėjo, rankose suko rožinį ir meldėsi. Tegul visame stoja džiaugsmas, šnabždėjo ji, tegul visame stoja šviesa, šnabždėjo ji, tegul visame stoja meilė, šnabždėjo ji.

Kai angelas žmogaus kūne priėjo prie jos, ji pažvelgė jam į akis. Jis buvo dar vaikas, ir ji pajuto, kaip jo kūnas ilgisi švelnumo. Jos keliai buvo tvirti, o rankos švelnios. Kai jis miegojo jos glėbyje, senolė ištarė: „Jie išgirs. Daryk, ką darai, ir mūsų širdys dainuos.“

Kai skausmo būdavo tiek daug, kad net angelas manydavo, jog nebepakels, jis prisimindavo senolę.

Kai jo drabužiai būdavo purvini, o plaukai susivėlę tiek, kad aplinkiniai pasišlykštėję nuo jo nusisukdavo, jis prisimindavo senolę.

Kai jį spjaudė, mušė, žemino, jis prisimindavo senolę.

Supratęs visa, ką jaučia žmonės, angelas pradėjo kalbėti.

Jo liežuvis buvo sunkus, o žodžiai pynėsi. Reikėjo įgusti pasakyti tai, kas nepasakoma. Reikėjo įgusti kalbėti tai, kad žodžiai taptų klausančiųjų kūno patyrimu.

Metai po metų angelas mokėsi, ir žmonės pradėjo nujausti, kas jis yra iš tiesų.

Jo švytinti oda nustelbdavo prastus drabužius.

Jo ramus balsas nutildydavo net garsiausiai rėkiančius.

Tie, kurie išdrįsdavo pažvelgti jam į akis ilgiau nei dešimt kvėptelėjimų, persimainydavo negrįžtamai – ačiū, Viešpatie, už šią dovaną, šnabždėdavo jie, ir eidavo kalbėti kitiems.

Prabudusios širdys imdavo skleisti šviesą.

Širdis prie širdies, širdis prie širdies – ir pasaulyje ėmė megztis šviesos ir meilės gijos.

Aš myliu tave, kalbėjo žmonės vieni kitiems.

Atsiprašau, kad negirdėjau, ką man sakai, jie glostė vieni kitiems galvas.

Aš buvau aklas, atleisk man, jie braukė vieni kitų ašaras.

Aš myliu tave, jie apsikabindavo vieni kitus, ir tai buvo gera.

Dėkojame tau, ištarė jie, prisiminę, kad visa tai prasidėjo nuo žmogaus kūdikio. Tačiau apsidairę jo nebematė – tik dangaus skliautas švytėjo tuo pačiu švelnumu kaip ir jo akys.

Nuo tada žmonės ilgai žiūrėdavo vieni kitiems į akis, ir jų sielos dainavo.

Jei pajusi į tave įsmeigtą žvilgsnį, neskubėk nusisukti – galbūt tai jis.

Su meile skiriu Plungės Babai.

2017 05 22

P.s.
Filmas apie Žemės angelus – “Searching for Sugarman”