„Mažutytei“ (vienas eilėraštis balsu)

Kažkada manęs paklausė, kuris iš mano eilėraščių man yra pats brangiausias.
Šis, jei ir nėra pats brangiausias, tai yra vienas iš brangiausiųjų. 
Svajoju apie vaizdo klipą su šiuo tekstu – kaip smurto prieš vaikus prevenciją.
Šį eilėraštį galite perklausyti – įskaičiau jį pati.

Mažutytei

I

kai pradėjau rašyti Istorijas,
norėjau parašyti ir apie Tave

žinojau, kad buvai geras žmogus
ir tiek daug visko buvau išsaugojusi,
regis, gražaus

tačiau kad ir kiek kviesdavau,
prieš akis nelikdavo nieko daugiau

tik nuo tabako įrudę pirštai,
reumato išnarstyti

išvysdavau nagus:
suragėjusius,
truputį blizgančius,
paukštiškus

ir nieko daugiau
staiga viskas užlūždavo

ir šitaip trisdešimt metų,
ilgus trisdešimt metų nešiojausi

ir kaip mane draskė,
kaip draskė

tebedreskia

II

atsimenu, numirei,
atsimenu, pasikvietei ir mane,
sakytum, neartimą,
kad atsisveikintum

ir niekada daugiau
nesapnuodavau

bet buvau išdidi,
pamačiusi mirštantį

kažkaip jaukiai įaistrinta

III

ir viskas atrodė normalu,
normalūs santykiai šeimoje,
normalūs namai,
normalūs žodžiai normaliomis progomis

tik kodėl, kodėl taip skaudėdavo,
kai praeidavai,
kodėl mano šuo šitaip siusdavo
tave pamatęs,
kodėl norėdavau valgyti tik taip, kaip tu,
sėdėt tau ant kelių,
kodėl vis sukiojausi ten
ir ko buvo gražus man tas tavo juodumas

IV

net baisu, kad šitiek atsimena ji,
ta
atmintis

nuo manęs nepriklauso

kelnės, švarkas, megztinis,
užlopytos tankiai rankovės,
kvapai

blizga keliai nudilę

plaukai,
siauras veidas, ūsai,
dantys
kaip dantys –
arba ne – lyg nagai,
ir rankos lyg būtų grobuonies,
lyg vanago,
lyg taikosi griebti

jau tuoj, jau tuojau, jau tuojau

nebijok,
mažutyte,
saldainis

V

nurudę nėriniai,
stalelis,
butelis,
peleninė,
užkanda,
kėdė,
švarkas

klykiu naktimis prabudusi iš siaubo,
šlapia lova,
kakta,
siaubas ir
šaltis

o ji tik ateina ir liepia miegoti
ir niekada nepaklausia, kas man yra

o ar aš būčiau žinojusi,
ar būčiau galėjusi pasakyti jai,
kas yra,
jei tik po trisdešimt metų ima išplaukinėti silkėmis,
smarve

ir mane vis dažniau nei iš šio, nei iš to ima vimdyti

VI

daugybę metų daugybei vyrų rėkdavau:
nekenčiu jūsų varpų,
nekenčiu jūsų kvapo,
skonio nekenčiu jūsų, nekenčiu

tyliai rėkdavau, mintyse,
rydama juos, vieną po kito,
daugybę metų,
nei veidų neatsimenu, nei vardų

tik kaip man skaudėjo, dieve,
kaip man skaudėjo

kiekvienąkart, kai sutikdavau
palinkti prie jų kelnių antukų,
kai užuosdavau juos,
kai pajusdavau delnus ant savo pakaušių

kantriai kentėdavau –

VII

atsimenu tą kambarį,
savo klyksmą,
atsimenu, kaip drebu,
visas pasaulis išlėkęs į šipulius

mano lovytė šlapia,
mano suknytė šlapia,
mano galvytė šlapia

dieve dieve dieve,
kodėl skauda nuo to,
kuris žada ginti

neverk, mažutyte,
štai tau saldainis

VIII

po daugelio metų –

tas pats veidas,
tie patys ūsai,
plaukai,
tas pats kraujas –

užspaudęs mane mano pačios kieme,
nepilnametę

bijau ir didžiuojuosi,
viskas pažįstama

žada atvažiuoti, paimt iš mokyklos,
šnabžda,
siekia liesti krūtis,
o aš lyg durnelė juokiuosi,
nebėgu,
tyliu,
viskas pažįstama,
štai, imk, mažutyte,
saldainis

paskui ištisus metus drebu kasdien išeidama iš mokyklos,
dairydamasi,
kur jis, ar jau, ar yra,
bijodama, kad ims ir atvažiuos
arba ne

IX

pykstu,
siautėju kaip sužeista anakonda,
ryju savo uodegą,
ryju visą save,
nesuprasdama

kodėl tai man reikia šitaip gerti,
kodėl tai man reikia šitaip šokti girtai ant stalų,
kodėl tai man reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli,
pas tuos, kurie niekina,
kurie patys savęs irgi nekenčia,
kodėl tai mano lūpose pieštukai, cigarai, vyrukai,
kodėl tai mano gerklė ryja sėklą ir spjaudos krauju,
kodėl tai mano krūtys juos traukia
ir iš kur tie sijonai ant klubų,
kodėl jie banguoja, kodėl

tai juk ne aš

tebūna prakeikta
diena, kai gimiau,
tokia išsidaužiusi,
tokia nesuvokiamai skaudanti,
tokia pati save šitaip maitojanti

dieve

o jie nesupranta

X

kai mirei,
kažkaip gailiai žiūrėjai man į akis,
lyg permuštas šuo

pirštai judėjo ant patalo,
paukštiški

lūpos bandė išspausti žodžius,
gargaliavo,
nieko nesuvokiau

buvo keistas, didžiulis, neįprastas jausmas,
lyg laisvė,
lyg malonumas

be gailesčio

numirei

o aš jau seniausiai buvau sau numirusi

XI

pagimdžiau tris vaikus,
išmylėjau tris dešimtis vyrų,
o gal ir daugiau,
bene triskart ruošiausi tekėt,
mokslus baigiau, diplomai tėvams,
darbas – liaudžiai

maištavau, pankavau, prisitaikiau,
tylėjau, dejuodavau, laiks nuo laiko išeidavau upėn skandintis

verkiau, kad nesu mylima,
kad nesu mylima, kad nesu, verkiau, kad esu

ir vis tiek niekaip neišėjo sudėti savęs,
niekada nemačiau savo veido lyg jį pažinočiau,
nejaučiau kūno: rankų, kojų, krūtų,
darykite su manim, ką tik norit, lyg būčiau lėlė,
lyg savęs neturėčiau, lyg mane būtų dievas aplenkęs,
lėlė

štai, mažutyte, saldainis,
mažutyte, neverk

mano vardas yra lyg glamonė,
kai tu jį tari,
mano vyre,
jau amžiną atilsį

XII

maža burnelė, išdeginta rūgštimi,
tai ne dangaus, tai ne dangaus skonis,
ne saldainio,
tai ne dieviškoji mana varva nuo veido,
tai ne mylimos rankos spaudžia galvelę žemyn

kodėl šitaip šlapia,
kodėl šitaip keistai kvepia,
kodėl šitaip daro

negi taip myli suaugę?

XIII

man skauda

XIV

tebūnie prakeikta atmintis, kad dabar verias durys,
ir tebūnie ji palaiminta, kad tuos trisdešimt metų nešiojausi
pati nežinodama ką,
nes nebūčiau pakėlusi

dieve, tai štai, štai kodėl aš esu aš,
bandelė prakąsta

XV

ir eina jis nachui,
ir eina dievop
ar velniop,
ir eina jis visas sutrikęs

ir aš nežinau
ar iš tikro galėsiu atleisti

ar vemsiu,
ar vemsiu,
ar vemsiu juo ir savim
iki irgi numirsiu

išskirsiu

2014