2005 ar 2006 m. vieno ryto užrašymas. Būsena, kurią iki šiol prisimenu kaip Normos Put.
Tą rytą Norma Put atsibudo paukštis. Tai buvo keista būsena, primenanti Kafkos “Metamorfozes‘, tik nepalyginti lengvesnė ir kvepėjo gaiviu oru. Pakėlusi galvą ji pamatė tekančią saulę. Laikas, kai pradėdavo važiuoti pirmieji troleibusiai, į betoninių fabrikų dėžutės išvežiojantys betoninius žmogelius. Šį rytą gaubė tyla, net ne tyla, o kažkas, aukščiau už jos. Normos Put mintyse iš nepagaunamų oro virpesių susiklojo nedidelis rausvas ultragarso debesėlis – toks ir buvo šis neįprastas rytas. Pažvelgusi į gretimais gulintį kūną, Norma Put pagalvojo, kad jau metas. Atsargiai nuklojusi patalus, paukštiška oda patrauktas kojas padėjo ant vėsa alsuojančių grindų. Stiprūs nagučiai įsirėžė į kvadratėliais išraižytą lineoleumą, ir Norma Put pirmą kart po daugybės metų suprato, kad vėl gali jaustis tvirtai.
Šalia gulintis kūnas nerangiai sujudėjo pereidamas iš vieno sapno š kitą. „Aš tave myliu“, – pagalvojo Norma Put.
Kildama iš lovos – pragulėta joje šitiek metų – ji sparno galais perbraukė kūnui per veidą. „Tavyje užgimė tiek raukšlių, o aš esu paukštis“ – sušnabždėjusi, ji kartu su ultragarso debesėliu nuėjo vonion.
Veidrodis, kaip ji ir tikėjosi, nepasakė nieko daugiau, nei kas rytą. Jame bolavo tuštuma ir halogeniniai uždaros erdvės atspindžiai. Pražiojusi snapą – koks maloniai neįprastas jausmas – Norma Put išsiskalavo gerklę ir vakarykščių maudynių drėgmę išlaikiusiu raknšluosčiu perbraukė plunksnas. „Aš graži, dabar aš iš tiesų graži“ – pagalvojo, sparnu nuo lentynėlės į kriauklę nustumdama dantų pastos ir kvepalų indelius.
***
Vaikystėje Norma Put gyveno tarp knygų. Žurnalų. Ir kitų knygų, ir niekam neįdomių istorijų. Viena iš jų pasakojo, kokio neblėstančio žavesio dovanoja rožių aliejus – tirštas, sodraus kvapo, rausvas, jis pradėjo persekioti Normą sapnuose ir tarp kasdienių darbų, kol vieną rytą ji atsibudo stovinti stangriais erškėtrožių žiedais aplipusiuose krūmynuose. Tų žiedų jau buvo pilnos kišenės, rankos, auksinėmis žiedadulkėmis apkibusios rankos, tekančio ryto vėsoje pasišiaušę odos plaukeliai, ir tie, viskas buvo aukso spalvos, o ant žemės klojosi ištisas erškėtrožių takas… susėmusi jį į sterblę, Norma Put parbėgo namo, palindo po laiptais, kur stovėjo nuo ansktesnių gyventojų laikų likusi senovinė spinta, aptraukta voratinklais ir seniai išvalgytų uogienių kvapu, ir visas lentynes prikrovė žiedalapių… „Aliejaus, kur gauti aliejaus, bekvapio, bespalvio, sodraus tarsi kristalų vanduo“, – virtuvėje tykiai varstydama spintelių duris, ji kilojo acto butelius, sodos indelius, druskines ir seniai pamirštus prieskonius…
Normos vaikystėje, Normos vaikystės šalyje aliejus buvo kvapus, saulėgrąžomis kvepėdavo motinos užpiltos silkės ir salotos, sekmadieniais kepti žagarėliai, net spirgučių padažas, ir tas kvepėdavo saulėgrąžomis. O juk rožių aliejus negali kvepėti saulėgrąžomis, jis turi būti tyras ir skaidrus, kad iškeltų aukščiau pilkų rytų ir dar pilkesnių vakarų, kai užlipusi į savo šaltą ir nejaukų kambariuką, prikrautą mirusios močiutės daiktų, turi taisytis po pūkinėmis, laiko išgraužtomis antklodėmis ir laukti kasnakt tavo kūnu perbėgančios (turbūt pasišildyti) lauko pelės.
Pravėrusi kažkurios iš daugybės spintelių duris, Norma Put atrado motinos tik Kalėdoms ištraukiamo rafinuoto augalinio aliejaus butelį. Skaidrus bekvapis skystis pro langą įspindusioje šviesoje sušvytėjo tarsi išsipildymo pažadas. Nubėgusi prie juodu stiklu dengtos sekcijos, Norma Put išsirinko gražiausią dubenėlį ir prilašino jį brangaus skysčio, į kurį lapelis po lapelio suklojo rausvus erškėtrožių stebuklus. „Laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje savaitę, paskui aliejumi užpilti šviežius rožių žiedelius ir vėl palaikyti savaitę, ir tai kartoti 8 savaites, kol aliejus prisigers rožių kvapo ir jėgos“, – tarsi burtažodžius atmintinai kartojo Norma Put, kas savaitę rytais slapčiomis traukdama link senosios mokyklos, kur kiemo pakraščiais augo vešlūs erškėtynai. Klūpodama ji kantriai rinko žiedlapį po žiedlapio, atsargiai juos guldydavo š sijonėlių ar suknelių kišenes, nešdavo namo ir merkdavo į senosios spintos tamsoje boluojantš dubenį.
Vieną rytą Norma Put tą dubenį pamatė ant stalo. Švariai išmazgotas, jis laukė atvykstančių svečių – galbūt juos ruošiamasi vaišinti sriuba, o gal motina galvojo suberti sausainius. Už tvartelio, prie triušių gardų, žolėje blyksnojo baigianti susigerti aliejaus balutė su išskydusiais pilkų dėmelių kontūrais.
„Matyt, būsiu kažką pamiršusi, – per pietus pasakojo svečiams motina, – vis galvojau, kur dingo tas mano dubuo, ir šiandien radau tvarkydama senus laikraščius. Gal senstu, jei jau nebeatsimenu…“
Motinai tuomet buvo dvidešimt devyneri. Norma Put ėjo devintuosius.
***
Vieną vakarą Norma Put važiavo namo troleibusu. Tai ji darydavo retai, labai retai. Bet tą tik užgimstančio rudens popietę, pati nesuvokdamam dėl ko, išsuko iš įprasto kelio ir nuėjo kairiau, viena iš tykių senamiesčio gatvelių. Jau stotelėje suprato, kad ir dar kartą tai įvyks, kad nieko nebūna atsitiktinai, ir viskas iš anksto nulemta ir suplanuota. Stovėdama troleibusu (ach, kaip ji nemėgo tų kretančių Vilniaus troleibusų), išgirdo triukšmą tyliai laužančią muziką. Tokią netikėtą viešoje miesto erdvėje. Temstančio lango stačiakampyje atsispindėjo žmogus, vyriškis, gal jaunuolis – Norma Put jau seniai atprato įvardyti žmones pagal jų amžių, nes niekada negalėjai žinoti, kuris aštuoniolikmetis prabils senio balso, o kuri močiutė flirtuodama su savo iš naujo atrastu jaunų dienų mylimuoju pražys drovumo rožėmis skruostuose – ilga, nemadinga juoda striuke, mėlynais džinsais, tamsų, dailių veido bruožų, mėlynomis mėlynomis akimis, įsmeigtomis kažkur už. Tą žvilgsnį, nugrimzdusį, nieko nesakantį ir nieko neklausiantį žvilgsnį, Norma Put iš karto atpažino. „Žmogus su radiju“, – mintyse pavadino, ir kad nepamirštų, pakartojo dar tris kartus: „Žmogus su radiju, Žmogus su radiju, Žmogus su radiju…“
Jis buvo ta muzika, iki koktumo žinoma, bet tokia slidi, tokia įjaudrinanti. Dar žvelgdama į atspindį lange, Norma Put pastebėjo jo pirštus – ilgus ir kaulėtus kaip paukščio, nervingus, nubalusius iš įtampos, lyg durklą spaudžiant mažytį radijo imtuvą smailia antena. Ištiesęs prieš save imtuvėlį, Žmogus su radija buvo taip paniręs į save, kad Norma Put net nesuabejojo – gydytojai jau yra nustatę diagnozę.
Aplink jaunuolį susidarė tuštumos ratelis – žmonės be radijų atsitraukė nebyliai, gal pajutę pavojų, o gal tiesiog nesuprasdami, kaip būna dažnai – tiesiog iš nežinojimo. Norma Put žengė mažutį, mažutėlaitį žingsnelį į susidariusį vakuumą – gal iš smalsumo, o gal – iš solidarumo. Iš pradžių atsargiai – dalimi savęs dar būdama tarp anų, paskui drąsiai – didelį didelę žingsnį, kol koja palietė koją. Jis net nekrūptelėjo, jo tiesiog nebuvo čia. Norma Put ištiesė rankas ir tarsi sparnais apglobė Žmogų su radiju per juosmenį – nepažįstamą žmogų vakariniame troleibuse, žmogų su aiškia diagnoze, važiuojantį kažkur, važiuojantį niekur. Priglaudusi skruostą prie juodos jo striukės odos, ji pasijuto rami.
Stotelėje prie namų, Norma Put tyliai suskleidė sparnus ir dingo iš troleibuso. Žmogus su radija net nekrustelėjo. Bet ji žinojo, kad jam irgi tapo ramiau.
Buvo 19.30. Užsukusi į parduotuvę, Norma Put nuskubėjo namo ruošti vakarienės. Dar po valandėlės jie abu jau snaudė prie televizoriaus.
***
Tąnakt Norma Put sapnavo Žmogų juoda striuke, vakariniame troleibuse prigludusį jai prie nugaros. Jos rankas svėrė iki skausmo įsirėžęs mažytis radijo imtuvėlis, o oda kvepėjo paukščio plunksnomis.
2005-2006 m.