Stiklo šalis

į nuskalbto chalato kišenėlę
dėdavo obuolių sėkleles, pienių pūkus, nulūžusią agrasto šakelę, plunksną,
o dažniausiai – kumštį, suspaustą į akmenį,

nagai įsirašydavo į delno audinį –
tvirtai, kraujo taškeliais nusėdami gyvenimo linijos skliautą,
dulkėmis, niekniekiais visokiais,

ašarom alpdavo, kai skaitydavo, mesdavo malkas į pečių,
kai, išsitraukusi išeiginius batus, ruošdavosi miestan,
tvirtas blauzdas įtraukdavo į greitai yrantį nailoną
(užtekdavo nagu užkabinti),
stebėdavo po juo susimetusias šerių sroves,
prisimindavo svilinamas kiaules, pašiurpusios vištos kvapą virš viryklės,
česnakais įmirkusius kumpius, kišamus į jau išdėvėtas kojines,

nurijusi keletą gurkšnių arbatos, mintyse taisydavo pietus,
tylėdama, neįpratusi kalbėti, persimesdavo su kaimyne,
kolegėmis, su televizijos antenų pardavėju prie kampo,

sijonas vos vos blizgėdavo – ties keliais, sėdyne, aplink šlaunis
(siūdinosi jį dar mergaudama,
paskui atidėjo –
vis nėštumai, sunkis ir storis,
po šitiekos metų, net kandžių nelytėtą, ištraukė
ir vėl, diena iš dienos, trina): kaimelio gatvėmis, darbe, iki autobuso,

o vakarais susisupdavo į chalatą, –
išsišypsojusi, išsidūkusi, išsimylėjusi ir laiminga
(jei būtų), –
mazgeliu perrišdavo prisiminimus,
susisukdavo prieš televizorių, kišenėlėje braukydama dienos likučius,
tikėdamasi ramybės,

paskui dar turėdavo išlaukti skečiama,
liečiama, čiupinėjama, traukoma,
turėdavo išlaukti savo inkštimą,
savo nubrozdintus vidurius,
išbrūžuotas akis –

o tada jau: labanakt