* * *

papilvę maudžia pavasario vėjui
nuslydus įsitempusia šakuma

norisi kavos, cigaretės,
rožės iš nepažįstamų rankų

draugė vienprasmiškai mesteli:
tau reikia nuleisti

ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai
nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa, Skaityti toliau: * * *

rožinis mano mirusioms meilėms

karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis

ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis

kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės

tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
Skaityti toliau: rožinis mano mirusioms meilėms

Istorija apie dvi sukneles

Vienoje šalyje gyveno Moteris. Šalis, kurioje ji gyveno, buvo pilkoka: visi sukdavosi vienu ritmu, retai žiūrėdavo vienas kitam į akis, rengdavosi žemės spalvų drabužiais ir beveik niekada nesišypsodavo.

Toje Šalyje Moteris jautėsi šiek tiek svetima, nors gyveno joje nuo gimimo. Ji jautėsi esanti kitokia nei dauguma Šalies gyventojų, nes mėgo spalvas, mėgo juoktis, dainuoti ir šokti. Ji žvelgdavo tiesiai į akis tiems, su kuriais kalbėdavosi.

Kai ji pažvelgdavo, vieni nusukdavo žvilgsnį, kiti, priešingai, nudžiugdavo. Tų, kurie nusisukdavo, ji daugiau niekada nesuktikdavo, o tie, kurie su džiaugsmu priimdavo jos akis, daugiau niekada jų nuo jos neatplėšdavo.

Antrųjų buvo mažuma, bet per daugybę gyvenimo metų jų susirinko nemažas būrys. Jie mėgavosi Moters šokiais ir dainomis, jos gyvenimo džiaugsmu, ir jai tai patiko. Ir nors kartais pasijusdavo vieniša, pažvelgusi į juos, džiaugsmingai besisukančius gėlėtoje pievoje, Moteris nusišypsodavo ir grįždavo į jų rato vidurį. Skaityti toliau: Istorija apie dvi sukneles

Žalios varnos (II)

Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos.
Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda?

Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu
Jų snapai išdrąskė ženklus akyse,
Kūną skauda – Skaityti toliau: Žalios varnos (II)

Žalios varnos

Ingula ir „Raguvos“ jau gludina (aštrina?) gyvai. Man labai svarbus tekstas. Ačiū joms.

Vėjy siaučia pūgos – ar girdi?
Laumės prausia veidus vandeny –
Užmuštos gyvatės kiaušiniu nebyli pasaulin įeinu…

Ledo pirštai virpa pakelėj,
Saulės sapnas skęsta eketėj,
Skęsta ir vaikystės aitvarai, kur pati pražūsi – nežinai… Skaityti toliau: Žalios varnos

Norma Put

2005 ar 2006 m. vieno ryto užrašymas. Būsena, kurią iki šiol prisimenu kaip Normos Put.

Tą rytą Norma Put atsibudo paukštis. Tai buvo keista būsena, primenanti Kafkos “Metamorfozes‘, tik nepalyginti lengvesnė ir kvepėjo gaiviu oru. Pakėlusi galvą ji pamatė tekančią saulę. Skaityti toliau: Norma Put