Taip, aš tai padariau

Taip, aš tai padariau.
Aš priėmiau sprendimą nutraukti nėštumą.
Padariau tai prieš beveik dvidešimt metų. Jei kas būtų tada paklausęs, ar kalbėsiu apie tai po dvidešimties metų, beveik neabejoju, kad būčiau užtvirtinusi – tikrai ne. O kam. Juk norisi tik pamiršti.
Tarsi nieko nebūtų įvykę.

– – –
Tačiau taip jau yra su tomis žmogaus patirtimis. Jei jau patyrei, neištrinsi.
Su pagarba ir atidumu priimu visus savo patyrimus ir esu jiems dėkinga, nes kiekvienas jų atnešė skirtingą supratimo dovaną. Apie save, pasaulį, save pasaulyje.
Ir yra tarsi stiprus vidinis postūmis kalbėti(s).
Už save. Dėl kitų. Kitoms.
– – –
Tada man buvo dvidešimt su trupučiu. Draugavome, bet neturėjome jokių rimtų planų. Dabar sakyčiau – matavomės suaugusiųjų kailį, nemąstydami apie padarinius.
Saugojomės. Bet kontracepcija neveikia šimtu procentų. Ir tie maži rizikos procentai “suskamba” visai kitaip, kai pamatai dvi juosteles.

– – –
Aplink mane nuo vaikystės buvo šeimų, apie kurias pusbalsiu būdavo ištariama “iš reikalo”. Ir reikšmingai susižvalgoma. Įskaitant mano pačios tėvus. 
Ką gali jausti vaikas, kuris laiko save kaltu dėl nelaimingos tėvų santuokos, nesiplėtosiu. Dabar svarbu tik tiek, jog buvau sau davusi žodį netekėti “iš reikalo”.
Mano aplinkoje, deja, tais maždaug 2000-aisiais, nebuvo moterų, kurios būtų gimdžiusios vaiką vienos ir gyvenusios oriai ir sėkmingai.

Kai pagalvoju – na, neįtikėtina. Dutūkstantaisiais metais tikėjau, kad neplanuotai pastoti reiškia pasaulio griūtį. Reiškia arba tekėti “iš reikalo” ir gimdyti, o paskui gyventi nelaimingumo jausme ir auginti nelaimingą vaiką, arba darytis “valymą”, niekam neišsiduodant, kokia aš išsitepusi.

Jei galėčiau grįžti į tuos metus, apkabinčiau tą įsibaiminusią merginą ir pasakyčiau, kad myliu ją. Ir dar pasakyčiau, kad tiesiog pabūsiu šalia, kol ji suvoks, ko ji iš tiesų nori. Ir kad palaikysiu bet kokį jos pasirinkimą.
Buvau be galo pažeidžiama. Bet, kita vertus, labai stipri.
Dar pasakyčiau jai, kad labai ja didžiuojuosi.
– – –
Kaip jaučiausi “po to”?

Jaučiau didžiulį palengėvimą. Tarsi akmuo būtų nukritęs nuo pečių.
Ir kartu jaučiau, kaip iš manęs teka kraujas.
Ir jis skyrėsi nuo mėnesinių kraujo.
Prireikė maždaug dešimties metų, kol galutinai įsivardinau, kuo šis kraujas buvo kitoks.
– – –
Suprantu, kad labai norisi pasaulį sudėlioti į lentynas: “gerai” ir “blogai”, “tinkama” ir “ne”, “balta” ir “juoda”. Tačiau šis gyvenimas veikia visai kitaip, nei mes norime.
Šviesa turi savyje visas spektro spalvas. Balta – tai visų jų atspindėjimas. Juoda jas visas sugeria. Bet tai vis tiek jos visos kartu.
Kodėl tiek nedaug iš mūsų supranta, kad balta ir juoda yra tos pačios gyvenimo spalvos?
– – –
Pasirinkau nutraukti nėštumą ne dėlto, kad man kas nors liepė. Man negrasino tėvai, vyras ar dar dar kas nors. 
Pasirinkau, nes, mano akimis, tuo metu tai buvo geriausias sprendimas. 
Ir aš jį gerbiu.

Šiandien manęs paklausė, jei grįžčiau atgal, ar pasirinkčiau taip pat.
Jei būčiau ta pati mergina su tuo pačiu patyrimu, kaip tada, – priimčiau tą patį sprendimą.
Jei būčiau ta mergina su dabartiniu savo pasitikėjimu, žiniomis, įgūdžiais, galbūt sprendimas būtų kitas. O gal ir ne.
– – –
Kaip galima skirstyti į lentynas, kai kalbame apie žmogų?
Juk kiekvienas gyvenimas yra kitoks.
Kiekviena nutraukto nėštumo – kaip ir išsaugoto nėštumo – istorija yra kitokia.

Aš nebuvau situacijoje, kai pastojama keturiolikos. 
Bet atsimenu, kaip klaikiai jaudindavausi būdama aštuonerių ar devynerių, kai tikėjau, kad vaikus po sijonais “vėjas įpučia”. Buvau mergaitė atsikišusiu pilvuku, o mano klasiokių pilvai priminė lentas. Man stingdavo kūnas nuo minties, kad galbūt mano pilvas pučiasi, nes esu nėščia… Ši baimė nurimo tik tada, kai sužinojau, jog “vaiko padarymui dar reikia ir pasibučiuoti”.

Aš nebuvau situacijoje, kai pastojama po seksualinės prievartos.
Bet esu patyrusi seksualinę prievartą.
Ir man net sunku įsivaizduoti, ką reikėtų išgyventi, po išprievartavimo matant ryškėjančiaa dvi juosteles.

Aš nebuvau situacijoje, kai aplink mane bėgioja trys nuolat dėmesio ištroškę pametinukai, o kūnas sako: daugiau nebegaliu… 
Bet auginu keturis vaikus, ir žinau, ką reiškia nuovargis. Ir žinau, kaip kartais arti arti būna mintis apie tai, kad gal geriau visai negyventi.

Aš nebuvau dar daugybėje situacijų, tačiau man užteko ir vienos, kad suprasčiau: tik pats žmogus išgyvena savo istoriją.

– – –
Bijojau pasakyti, kad pastojau. Kad man baisu. Kad man siaubingai baisu. Kad esu sutrikusi. Kad droviuosi. Kad nežinau, ką daryti.
Bijojau, kad mane aprėks, kaip aš nepagalvojau, ką žmonės pasakys. Aprėks, kad susiėdžiau sau gyvenimą. Kad esu kurva. Kad parėjau su vaiku, tai galiu sau varyti iš namų. Iš universiteto.
Bijojau, kad jei pasakysiu, jog noriu nutraukti nėštumą, išvadins mane žudike. Egoiste. Pasakys, kad prisidirbau, tai dabar turiu ir auginti. Ir apskritai, kad po aborto jau niekada daugiau neturėsiu vaikų.
O aš būčiau norėjusi, kad paklaustų: kaip tu jautiesi ir ką galime padaryti dėl tavęs?

– – –
Dabar noriu parašyti: matau tave ir jaučiu, mano močiute. Ta, kuri ištekėjai “iš reikalo”.
Matau tave ir jaučiu, teta, ta, kuri gimė po vestuvių “iš reikalo”.
Matau tave ir jaučiu, mama, ta, kuri pagimdė mane praėjus dviem mėnesiams po vestuvių.
Matau tave ir jaučiu, Vitalija, ta, kuri, nepaisant pirmo nutraukto nėštumo, vis tiek nuėjai registruoti santuokos su penkto mėnesio pilvu.
Per nugarą eina šaltis.

O kas jeigu tai tik pasenusios, mus varžančios tradicijos šaltis? Spąstai mūsų galvose?

Jei atvirai, aš nė kiek nesigailiu, kad antrąkart pastojusi, pasirinkau gimdyti.
Tačiau aš nesigailiu ir to, kad pirmąkart pastojusi pasirinkau nutraukti nėštumą.
Nes nėra vieno teisingo kelio.
Keičiasi aplinkybės, vertybės, keičiamės mes.

Ko noriu: būti tiek išmintinga, kad galėčiau sutikti ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. O krizėje padėti jam ir palaikyti tokiu būdu, koks jam – o ne man – atrodo geriausias.

– – –
Dabar auginu dvi dukras. Ir du sūnus. Jaučiuosi įsipareigojusi padaryti viską, kad jie sąmoningai ir su džiaugsmu gyventų savo kūnuose.
Atvirumas, nuoširdumas, klausymasis, girdėjimas bei  kalbėjimasis yra pamatas, ant kurio mes augame.
Kita vertus, aš nežinau, kaip jiems bus.

Jei ateis diena, kai mano vaikai išgyvens neplanuoto nėštumo krizę, norėčiau, kad jie turėtų su kuo pasikalbėti. Kuo pasitikėti. Jei ne manimi, jei ne savo tėčiu, tai krikšto tėvais, draugų tėvais, mokytojais. Kad jie žinotų, jaustų visu kūnu ir širdimi, kad pasaulis pačia savo esme nėra nei juodas, nei baltas. Ir kad bet koks jų sprendimas bus priimamas, o ne smerkiamas. Nes aš myliu tave, ir čia nėra daugiau jokių sąlygų.

Prieš kelis mėnesius su vyru žiūrėjome 2007 metų filmą “Džuno”. Ir tos apelsinų sulčių pakuotę apsikabinusios šešiolikmetės istorija buvo be galo arti. Smalsios, drąsios, tyrinėjančios. Šiame filme ir vaikiškas smalsumas, ir lolitiškas flirtas, ir tėčio palaikymas dukrai, ir kelias į pirmąją meilę, ir netgi nėštumo (ne)nutraukimas – visai kitaip nei būrais ir tvekiniais atsiduodančioje paskenduoliškoje mano paauglystės sąmonėje.

– – –
Ko aš norėčiau iš valstybės, kurioje gyvenu, kurioje auginu savo vaikus ir moku mokesčius?

Kad kiekviena mergina ir moteris jaustųsi saugi ir vertinama.

Kad nuo pirmųjų menstruacijų iki pat menopauzės pabaigos, nuo pirmųjų lytinių santykių iki paskutinio nėštumo ir (ar) gimdymo – visi jos kūne vykstantys fiziniai, emociniai ir psichologiniai procesai būtų priimami kaip natūralūs ir gerbtini. 

Kad būtų sudaromos visos sąlygos kiekvienai merginai ar moteriai gauti reikiamą ir objektyvią informaciją, pagarba ir empatija pagrįstą palaikymą ir tinkamas, prieinamas paslaugas.

Kad ištikus krizei, kiekviena mergina ir moteris žinotų apie tai, kad ji turi galimybę gauti pagalbą – tokią, kokios jai reikia, pagrįstą ne išankstinėmis nuostatomis, o pagarba žmogaus teise į laisvę ir saugumą, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, teisę į diskriminacijos uždraudimą.

Kad kiekviena mergina ir moteris galėtų priimti sprendimus laisva valia, sąmoningai ir informuotai, ir tie sprendimai bei su jais susiję padariniai būtų gerbiami ir laikomi jos asmeninės atsakomybės dalimi.

– – –
Galvodama, kaip kalbėti paprastai, sakau TAIP trims P: tai Priėmimas, Palaikymas, Pagalba. 
Ir sakau NE kitoms trims P: tai Patarimai, Priekaištai, Pamokslai.
– – –
Kaip dula, esu buvusi šalia moters, kuri neplanuotai pastojo ir nežinojo, ką jai daryti… Ir tos, kuri paprašė pagalbos vykstant persileidimui – kad nebūtų viena, nors “tai tik kraujavimas”… Tos, kuri pastojo po ilgų ilgų metų bandant pastoti… Tos, kuri norėjo pagimdyti natūraliai po kelių gimdymų cezario būdu. Ir tos, kuri norėjo planuoto cezario po pirmojo gimdymo…

Balta ir juoda talpina savyje visas įmanomas spalvas ir jų atspalvius. 
Kalbėti ir dalintis savo patirtimi – tai daugiausia, ką šiuo metu galiu padaryti. 
– – –
Ką supratau? 

Kad bet kuris sprendimas gyvenime turi padarinius.
Būčiau ištekėjusi “iš reikalo” ir pagimdžiusi – su tuo gyvenčiau AŠ.
Būčiau netekėjusi ir pagimdžiusi – su tuo gyvenčiau AŠ.
Priėmiau sprendimą nutraukti pirmą nėštumą – ir su tuo gyvenu AŠ.
Kaip su tuo, jog per kitus nėštumus į pasaulį atkeliavo keturi mano vaikai, irgi gyvenu AŠ.

Neplanuoto pastojimo gėdą, 
pasmerkimo baimę, palengvėjimą po aborto ir
fizinį skausmą po jo, 
vėliau kylančias mintis apie gyvybės ir žmogaus pradžią,
apie santykių esmę, 
apie buvimą moterimi ir saugumą savo kūne,
apie teises ir iš jų išplaukiančias pareigas, 
apie kūno atmintį – nes, taip, mano kūne gyvas atsiminimas apie pirmąjį nėštumą ir jo nutraukimą, – 
apie siaubą mirties akivaizdoje, 
apie gyvybės instinkto jėgą, 
apie išgedėjimą,
paleidimą ir 
priėmimą – 
visa tai išgyvenau AŠ.

Ir nė kiek to nesigailiu.
Nes gyvenimas ir yra tam, kad gyventume.
O kai gyvename, tai ne vadovėlyje ir ne taisyklėse.

– – –
Šiandien galvoju apie uždarą grupę moterims, kurios kada nors stovėjo šio pasirinkimo akivaizdoje arba stovi dabar. Kad turėtume saugią erdvę dalintis, mokytumėmės kalbėti(s) ir girdėti bei suprasti viena kitą. Gerbti viena kitos pasirinkimus, vertybes, gyvenimus.
Dar galvoju apie galimybę viešai dalintis savo istorijomis. Anonimiškai, arba ne. Nes tyla neatidaro durų.
Galvoju apie Lenkijos, o ir visų pasaulio moterų palaikymą. 
Šiandien žurnalistė manęs paklausė, ar reikia apie abortus kalbėti garsiai.
Atsakiau, kad teisiog reikia kalbėti(s).
Kad ir kiek garsiai kalbėtum, pokyčio nebus, jei nebus, kas girdi.

Kartais užtenka kalbėti tyliai.
Kai kurie netgi teigia, kad kuo tyliau kalbi, tuo labiau kiti suklūsta ir stengiasi įsiklausyti.

– – –
Neturiu atsakymų, tik begalinį norą pasidalinti žinia, kad kiekviena moteris yra verta meilės, supratimo ir palaikymo. Ir kažkokią vidinę nuojautą, kad gal yra daugiau norinčių pasidalinti savo istorijomis, tik dar šiek tiek nedrąsu, dar šiek tiek baisu, dar šiek tiek jautru?

Jei taip yra, parašykit man asmeniškai ir sugalvosime, kaip sustiprinti vienai kitą.

Laida LŪŽIS su Renata, kurioje apie nėštumo nutraukimą kalbėjau 2019 m.

Filmas Juno

„…Vyrai turėtų pasiūlyti savo moterims susirasti gimdymo draugę moterį“

„Vyrai, kurie supranta, kad negali visko suprasti, vyrai, kurie sugeba pripažinti, kad jų mylimos moterys yra emociškai brandesnės ir sudėtingesnės už juos, turėtų patys pasiūlyti savo moterims susirasti gimdymo draugę moterį. Tai nereiškia, kad šiuo kritiniu gyvenimo momentu jūsų nereikės. Tai kaip tik reiškia, kad jūsų labai reikės, o labiausiai reikės jūsų supratingumo ir tikėjimo jomis. Ir jeigu per tuos devynis nėštumo mėnesius bus Valentino diena, gimtadienis ar Kalėdos, ir jūs laužysit galvas, ką čia jai padovanoti, tai padovanokite ne masažą ar grožio procedūras, o pokalbį su Vitalija…“ Skaityti daugiau…