Jėzus irgi buvo kūdikisKai žiūriu į sūnaus pėdasUodžiu saldų pieno kvapą nuo jo odosEsu motina kaip ir ji 2020 04 26-2020 10 13

juk neskaudės, sakai, prašau, pasakyk, neskaudės skaudės, atsakau, skaudės, kitaip ne gyvenimas

degam abu – drėgmė slydo tarp antklodžių šalau – prisiminiau rūsy sumestas malkas bekraujės tik ir laukė kol grybštels –

Prieš gerą dešimtmetį dirbau vienoje leidykloje redaktore ir drąsiai imdavausi knygų, kurių autoriai nebijodavo atvirų, šokiruojančių temų. Kai į mano rankas atkeliavo antroji lietuvių kalba išleista iš Alžyro kilusios prancūzų rašytojos, prestižine Gonkūrų premija apdovanotosios L. Slimani knyga „Žmogėdros sode“, pamaniau, kad anais maišto ir ieškojimų laikais ši knyga man būtų pats tas. O dabar? Dabar skaitau ją jau kitokiu – ne besiardančios mergiotės, o šilta ir šalta ragavusios moters, mamos – žvilgsniu. Moters, kuri, nepaisant savo patirties, yra vis dar pilna smalsumo žvelgti į žmogiškosios prigimties gelmes ir ieškoti atsakymų, kodėl mes savo gyvenimus klostome vienaip arba kitaip. Tikiu, kad bent iš dalies esame savo likimo kalvės ir kalviai,…

Jei reikėtų pasakyti, kurios iš pastarąją pusmetį perskaitytų knygų man padarė didžiausią įspūdį, šioji neabejotinai būtų tarp jų. Tai romanas, kuris, sakyčiau, iškrinta iš globalaus pasaulio literatūros konteksto ir grąžina prie tikro, lėto, ypatingą malonumą keliančio skaitymo. Tai šeimos saga, apimanti visą 20-ojo amžiaus Europos istoriją su jos karais, holokaustu, pramonės įsigalėjimu, turizmo verslo suklestėjimu ir kartu išlaikanti šilumą, žmogiškumą ir paprastumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Svarbiausia, tai istorija apie atsidavimą: vyro – moteriai, moters – vyrui, tėvų ir senelių – vaikams ir vaikaičiams, suaugusiųjų – amatui, vaikų – vaikystei ir jos atributams, visų kartu – gyvenimui. Knygos autorius – norvegas Larsas Myttingas (g. 1968) prisistato kaip rašytojas ir…

tiesiu rankas skersai nemuno skalauja mane upės vandenys šunes pradeda kaukti kadai išėjau sieliais išplaukiau jūron ašarų drūžę palikusi kraujo drūžę palikusi palikusi drūžę giedu

Keturios pasaulio pusės Tėra viena ir ta pati aš, Keturi mano veidai Šiaurei, pietums, rytams ir vakarams Nuramdyti. Kai dar tamsu, kreipiuosi į save šiaurės vardu, Sklendžiu sapne, Ir man atsiliepia visi esami Visų esamų pasaulių sutvėrimai, Aš juos girdžiu. Švinta, pavadinu save ta, kuri iš rytų, Kūnas ima plūsti skysčiais, Juntu beldžiant širdį, ruošiamės busti, Keliamės, Laikas sėti mintis ir vaikus. Įdienėja, aš tampu pietūs, Plaikstos sijonai, kaista skruostai, ekranai, langai, Šimtuos rankų ištirpsta darbai, kūnas pažysta – Kartu su iliuzija, Jog tai nesibaigs. Nelauktai esu ta, kuri yra vakarai, Sausėju, linkstu, esu išsisėjusi, Saulė grimzta, užspaudžia akis, Temstu, tamsėju – Sustoju, Tada išgirstu, Kad visa taku, Kad tai…

Dudiškės, 1988-ieji perlai, šūdmusės, akys ir obuoliai, varpų mišios, plaštakės, kraujuoti speniai, alyvos ir auksas, grobai, kiaušiniai, snarglinas šaukštas, visa suėdančios moterys, žvilgsniai, skrodžiantys aštriai, aštriau nei dagių lopetėlės – nieko nėra įdomiau už save, už save įdomiau nutapyti tik pačią – – –