Šis straipsnis turėjo būti puikaus filmo „Human“ recenzija. Dabar jis irgi yra apie nuostabų filmą – tačiau ne tik. Esama tokių mažyčių, beveik nejuntamų vyksmų, iš kurių, sakyčiau, susideda pasaulio esmės: pirmas kūdikio krustelėjimas įsčiose, šnervių virptelėjimas paskutinįkart iškvepiant, subtilus dilgtelėjimas smegenyse patiriant nuostabą, oda perbėgantis šaltukas, išgyvenant siaubą dėl tiesiogiai tavęs neliečiančio, bet sukrečiančio įvykio. Lyg tas drugelio sparnų efektas, kai tai, kas vyksta ten, toli, tampa tavo, tavimi. Kai tai perkeičia ir tave. Todėl dabar šis straipsnis ir apie tai – apie švelnų drugelio sparnų prisilietimą, kitoje Žemės pusėje nuvilnijus cunamiui. Su meile – Prancūzijai; su meile – visai mūsų planetai, mūsų žmogiškiesiems namams. Kas esame mes, žmogiškosios būtybės? – klausiu savęs kartu su šio filmo režisieriumi, prancūzų menininku Yannu Arthusu-Bertrand‘u. Kas mes esame?
Prieš porą savaičių kelioms dienoms sustingau ties kompiuterio ekranu.
Esu dokumentikos gerbėja – knygose, filmuose, fotografijoje. Šveicarų psichoanalitikė Alice Miller yra rašiusi, kad liovėsi skaičiusi grožinę literatūrą, nes nėra nieko įdomiau ir stipriau už patį gyvenimą. Ir man taip. Esu pasakotoja. Esu pasakojimų, tikrų gyvenimo istorijų kolekcininkė. Iki šiol neradau nieko stipriau, nieko atviriau, nieko paveikiau nei tai, kas yra iš tiesų išgyventa. Renku savo ir kitų istorijas kūno atmintyje. Dalinuosi jomis su kitais. Tai, ką išgyvenu aš, tokiu būdu tampa tuo, ką išgyveni tu. Mes susisiejame. Skaityti toliau: Du tūkstančiai gyvenimų – ir tik vienas klausimas, arba Šiąnakt ir aš esu Paryžiuje