gintarai gintarai gintarėli

Žinai, kad kelio pabaiga –
Nieko daugiau nėra

Nei veidų, nei žodžių, 
Už kurių galėtum pasislėpti,
Nei durų, 
Kurias galėtum užtrenkti

Nebesugrąžinamas laikas,
Kurį išvaistei,
Nei kitiems, nei sau,
Niekam

Kai geriau pagalvoji,
Tiek ir tebuvo, tos kelios akimirkos, 
Kai tikėjai

Vaiko delnas tavo delne –
Ir akys sudrėksta

Mylimosios lūpos prie skruosto –
vis dar gali jausti jos kvapą

Benamių prieglaudos skiriasi
Lietuvoje ir Danijoje

Esi laisvas, kur būti,
Bet, o dangau, koks nelaisvas

Ji klausia, koks tavo vardas,
Kur tavo namai, kur tavo artimieji,
Iš kur tu esi, kas esi pats
Ir neturi žodžių tam apsakyti,
Nereikia

Geriau tylėti,
Nes už tavęs, su tavimi jau nieko nėra

Tavieji jau iškeliavo,
Tragiškai žuvo,
Paskendo stiklinėse, stikliukuose,
Flakonuose, gaisruose,
Statybų duobėse, upių dugnuose

O juk tikėjo, kad skris

Tegul niekas nežino, niekas nemato, niekas nejaučia,
Pirmiausia aš pats

Bet vis tiek:

gintarai, gintarai, gintarėli

Girdit, kaip kviečia?

Motinos yra gailestingos,
Jos gaili savo vaikų, 
Net kai pačios savęs nebegaili,
Net kai yra mirusios
Jos ateina jūsų susirinkti,
Išgelbėti nuo nepakeliamo skausmo

Būti pasaulyje,
Kuriame nemokate būti

gintarai, gintarai, gintarėli

Mano gyslomis skamba ir tavo protėvių kraujas
Todėl
Degu žvakę
Šnabždu tau
Mintyse velku išlydėjimo rūbą
Išgiedu

Ašarų nėra:
Tai tavo kelias, tai tavo kelias,
Tai tau jį nueiti, 
Tavo vaikams ir anūkams
Nešti tavuosius klausimus,
Spręsti tavo mįsles

Taip, kaip aš sprendžiu savąsias

gintarai, gintarai, gintarėli

Girdžiu močiutės balsą,
Tai ją sapnavau visai neseniai,
Tai jį sapnavau visai neseniai,
Tai jie tave šitaip šaukdavo, 
Tai jie dabar tave šitaip pasikvietė,
gintarai,
Kad net prieglaudos sienos išgirdo

Buvai atpažintas

gintare, širdie, sušąlusi savo pačios 
Negebėjime
Save pačią girdėti

Danijos ar Lietuvos prieglaudos
Jokio skirtumo, kokia kalba kalba žmonių gerumas,

Durys, už kurių negali pasislėpti,
Dokumentai, kuriuose nebėra vardo,
Dokumentai, kurių pačių nebėra,
Kol kažkur kažkas išgirsta jį skambant,
gintarai, 
gintarai,
gintarėli

uždegu žvakę

išgiedu

Dainuoju

Stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Žodžiai manyje jau seniai, kartojami monotoniškai,
Širdies nebežadina,
Dar iš tų laikų, kai buvau maža,
Sėdėdavau močiutei ant kelių,
Vaikeli, padainuokim, sakydavo,
Ir dainuodavom, išmokau klausydama, išmokau pritardama, 
Niekad neklausiau savęs, ar man šitaip patinka,
Kaip ir išmokau plaukus skleisti per pusę,
Kas mėnesį patrumpinti kirpčiukus,
Pėdas sukišti į aukštakulnius,
Neklausdavau savęs, kartodavau vis tų pačių dainų žodžius,
Tikėdama, kad tai aš pati dainuoju,
Kol vieną kartą paklausei:
O kuri tau labiausiai patinka?
Kas kuri? – sutrikau, –
Kuri – daina, suknelė, šukuosena, 
Kuris – metų laikas, patiekalas, šokis,
Kurie – žmonės, įvykiai, pasakojimai?
Nežinau, – atsakiau tyliai,
Vos pati save išgirdau, –
Nežinau, niekad neklausiau, o ir manęs – neklausė,
Valgiau tai, kas yra, klausiau to, ką girdėjau,
Šokau tai, ką visi, buvau su tais, kurie su manim buvo:
Argi galima rinktis?

Dabar stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Tai visiškai nauji žodžiai, garsai, kurių niekad netariau,
Minkau juos liežuviu, tyrinėju gerkle, gerklomis,
Jau pusmetis netrumpinusi kirpčiukų,
Nelakavusi nagų, kojos pratinasi prie basos pėdos pojūčio –
Ant žemės,
Tik keturiasdešimt metų, ir štai –
Aš. 

Taip, aš tai padariau

Taip, aš tai padariau.
Aš priėmiau sprendimą nutraukti nėštumą.
Padariau tai prieš beveik dvidešimt metų. Jei kas būtų tada paklausęs, ar kalbėsiu apie tai po dvidešimties metų, beveik neabejoju, kad būčiau užtvirtinusi – tikrai ne. O kam. Juk norisi tik pamiršti.
Tarsi nieko nebūtų įvykę.

– – –
Tačiau taip jau yra su tomis žmogaus patirtimis. Jei jau patyrei, neištrinsi.
Su pagarba ir atidumu priimu visus savo patyrimus ir esu jiems dėkinga, nes kiekvienas jų atnešė skirtingą supratimo dovaną. Apie save, pasaulį, save pasaulyje.
Ir yra tarsi stiprus vidinis postūmis kalbėti(s).
Už save. Dėl kitų. Kitoms.
– – –
Tada man buvo dvidešimt su trupučiu. Draugavome, bet neturėjome jokių rimtų planų. Dabar sakyčiau – matavomės suaugusiųjų kailį, nemąstydami apie padarinius.
Saugojomės. Bet kontracepcija neveikia šimtu procentų. Ir tie maži rizikos procentai “suskamba” visai kitaip, kai pamatai dvi juosteles.

– – –
Aplink mane nuo vaikystės buvo šeimų, apie kurias pusbalsiu būdavo ištariama “iš reikalo”. Ir reikšmingai susižvalgoma. Įskaitant mano pačios tėvus. 
Ką gali jausti vaikas, kuris laiko save kaltu dėl nelaimingos tėvų santuokos, nesiplėtosiu. Dabar svarbu tik tiek, jog buvau sau davusi žodį netekėti “iš reikalo”.
Mano aplinkoje, deja, tais maždaug 2000-aisiais, nebuvo moterų, kurios būtų gimdžiusios vaiką vienos ir gyvenusios oriai ir sėkmingai.

Kai pagalvoju – na, neįtikėtina. Dutūkstantaisiais metais tikėjau, kad neplanuotai pastoti reiškia pasaulio griūtį. Reiškia arba tekėti “iš reikalo” ir gimdyti, o paskui gyventi nelaimingumo jausme ir auginti nelaimingą vaiką, arba darytis “valymą”, niekam neišsiduodant, kokia aš išsitepusi.

Jei galėčiau grįžti į tuos metus, apkabinčiau tą įsibaiminusią merginą ir pasakyčiau, kad myliu ją. Ir dar pasakyčiau, kad tiesiog pabūsiu šalia, kol ji suvoks, ko ji iš tiesų nori. Ir kad palaikysiu bet kokį jos pasirinkimą.
Buvau be galo pažeidžiama. Bet, kita vertus, labai stipri.
Dar pasakyčiau jai, kad labai ja didžiuojuosi.
– – –
Kaip jaučiausi “po to”?

Jaučiau didžiulį palengėvimą. Tarsi akmuo būtų nukritęs nuo pečių.
Ir kartu jaučiau, kaip iš manęs teka kraujas.
Ir jis skyrėsi nuo mėnesinių kraujo.
Prireikė maždaug dešimties metų, kol galutinai įsivardinau, kuo šis kraujas buvo kitoks.
– – –
Suprantu, kad labai norisi pasaulį sudėlioti į lentynas: “gerai” ir “blogai”, “tinkama” ir “ne”, “balta” ir “juoda”. Tačiau šis gyvenimas veikia visai kitaip, nei mes norime.
Šviesa turi savyje visas spektro spalvas. Balta – tai visų jų atspindėjimas. Juoda jas visas sugeria. Bet tai vis tiek jos visos kartu.
Kodėl tiek nedaug iš mūsų supranta, kad balta ir juoda yra tos pačios gyvenimo spalvos?
– – –
Pasirinkau nutraukti nėštumą ne dėlto, kad man kas nors liepė. Man negrasino tėvai, vyras ar dar dar kas nors. 
Pasirinkau, nes, mano akimis, tuo metu tai buvo geriausias sprendimas. 
Ir aš jį gerbiu.

Šiandien manęs paklausė, jei grįžčiau atgal, ar pasirinkčiau taip pat.
Jei būčiau ta pati mergina su tuo pačiu patyrimu, kaip tada, – priimčiau tą patį sprendimą.
Jei būčiau ta mergina su dabartiniu savo pasitikėjimu, žiniomis, įgūdžiais, galbūt sprendimas būtų kitas. O gal ir ne.
– – –
Kaip galima skirstyti į lentynas, kai kalbame apie žmogų?
Juk kiekvienas gyvenimas yra kitoks.
Kiekviena nutraukto nėštumo – kaip ir išsaugoto nėštumo – istorija yra kitokia.

Aš nebuvau situacijoje, kai pastojama keturiolikos. 
Bet atsimenu, kaip klaikiai jaudindavausi būdama aštuonerių ar devynerių, kai tikėjau, kad vaikus po sijonais “vėjas įpučia”. Buvau mergaitė atsikišusiu pilvuku, o mano klasiokių pilvai priminė lentas. Man stingdavo kūnas nuo minties, kad galbūt mano pilvas pučiasi, nes esu nėščia… Ši baimė nurimo tik tada, kai sužinojau, jog “vaiko padarymui dar reikia ir pasibučiuoti”.

Aš nebuvau situacijoje, kai pastojama po seksualinės prievartos.
Bet esu patyrusi seksualinę prievartą.
Ir man net sunku įsivaizduoti, ką reikėtų išgyventi, po išprievartavimo matant ryškėjančiaa dvi juosteles.

Aš nebuvau situacijoje, kai aplink mane bėgioja trys nuolat dėmesio ištroškę pametinukai, o kūnas sako: daugiau nebegaliu… 
Bet auginu keturis vaikus, ir žinau, ką reiškia nuovargis. Ir žinau, kaip kartais arti arti būna mintis apie tai, kad gal geriau visai negyventi.

Aš nebuvau dar daugybėje situacijų, tačiau man užteko ir vienos, kad suprasčiau: tik pats žmogus išgyvena savo istoriją.

– – –
Bijojau pasakyti, kad pastojau. Kad man baisu. Kad man siaubingai baisu. Kad esu sutrikusi. Kad droviuosi. Kad nežinau, ką daryti.
Bijojau, kad mane aprėks, kaip aš nepagalvojau, ką žmonės pasakys. Aprėks, kad susiėdžiau sau gyvenimą. Kad esu kurva. Kad parėjau su vaiku, tai galiu sau varyti iš namų. Iš universiteto.
Bijojau, kad jei pasakysiu, jog noriu nutraukti nėštumą, išvadins mane žudike. Egoiste. Pasakys, kad prisidirbau, tai dabar turiu ir auginti. Ir apskritai, kad po aborto jau niekada daugiau neturėsiu vaikų.
O aš būčiau norėjusi, kad paklaustų: kaip tu jautiesi ir ką galime padaryti dėl tavęs?

– – –
Dabar noriu parašyti: matau tave ir jaučiu, mano močiute. Ta, kuri ištekėjai “iš reikalo”.
Matau tave ir jaučiu, teta, ta, kuri gimė po vestuvių “iš reikalo”.
Matau tave ir jaučiu, mama, ta, kuri pagimdė mane praėjus dviem mėnesiams po vestuvių.
Matau tave ir jaučiu, Vitalija, ta, kuri, nepaisant pirmo nutraukto nėštumo, vis tiek nuėjai registruoti santuokos su penkto mėnesio pilvu.
Per nugarą eina šaltis.

O kas jeigu tai tik pasenusios, mus varžančios tradicijos šaltis? Spąstai mūsų galvose?

Jei atvirai, aš nė kiek nesigailiu, kad antrąkart pastojusi, pasirinkau gimdyti.
Tačiau aš nesigailiu ir to, kad pirmąkart pastojusi pasirinkau nutraukti nėštumą.
Nes nėra vieno teisingo kelio.
Keičiasi aplinkybės, vertybės, keičiamės mes.

Ko noriu: būti tiek išmintinga, kad galėčiau sutikti ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. O krizėje padėti jam ir palaikyti tokiu būdu, koks jam – o ne man – atrodo geriausias.

– – –
Dabar auginu dvi dukras. Ir du sūnus. Jaučiuosi įsipareigojusi padaryti viską, kad jie sąmoningai ir su džiaugsmu gyventų savo kūnuose.
Atvirumas, nuoširdumas, klausymasis, girdėjimas bei  kalbėjimasis yra pamatas, ant kurio mes augame.
Kita vertus, aš nežinau, kaip jiems bus.

Jei ateis diena, kai mano vaikai išgyvens neplanuoto nėštumo krizę, norėčiau, kad jie turėtų su kuo pasikalbėti. Kuo pasitikėti. Jei ne manimi, jei ne savo tėčiu, tai krikšto tėvais, draugų tėvais, mokytojais. Kad jie žinotų, jaustų visu kūnu ir širdimi, kad pasaulis pačia savo esme nėra nei juodas, nei baltas. Ir kad bet koks jų sprendimas bus priimamas, o ne smerkiamas. Nes aš myliu tave, ir čia nėra daugiau jokių sąlygų.

Prieš kelis mėnesius su vyru žiūrėjome 2007 metų filmą “Džuno”. Ir tos apelsinų sulčių pakuotę apsikabinusios šešiolikmetės istorija buvo be galo arti. Smalsios, drąsios, tyrinėjančios. Šiame filme ir vaikiškas smalsumas, ir lolitiškas flirtas, ir tėčio palaikymas dukrai, ir kelias į pirmąją meilę, ir netgi nėštumo (ne)nutraukimas – visai kitaip nei būrais ir tvekiniais atsiduodančioje paskenduoliškoje mano paauglystės sąmonėje.

– – –
Ko aš norėčiau iš valstybės, kurioje gyvenu, kurioje auginu savo vaikus ir moku mokesčius?

Kad kiekviena mergina ir moteris jaustųsi saugi ir vertinama.

Kad nuo pirmųjų menstruacijų iki pat menopauzės pabaigos, nuo pirmųjų lytinių santykių iki paskutinio nėštumo ir (ar) gimdymo – visi jos kūne vykstantys fiziniai, emociniai ir psichologiniai procesai būtų priimami kaip natūralūs ir gerbtini. 

Kad būtų sudaromos visos sąlygos kiekvienai merginai ar moteriai gauti reikiamą ir objektyvią informaciją, pagarba ir empatija pagrįstą palaikymą ir tinkamas, prieinamas paslaugas.

Kad ištikus krizei, kiekviena mergina ir moteris žinotų apie tai, kad ji turi galimybę gauti pagalbą – tokią, kokios jai reikia, pagrįstą ne išankstinėmis nuostatomis, o pagarba žmogaus teise į laisvę ir saugumą, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, teisę į diskriminacijos uždraudimą.

Kad kiekviena mergina ir moteris galėtų priimti sprendimus laisva valia, sąmoningai ir informuotai, ir tie sprendimai bei su jais susiję padariniai būtų gerbiami ir laikomi jos asmeninės atsakomybės dalimi.

– – –
Galvodama, kaip kalbėti paprastai, sakau TAIP trims P: tai Priėmimas, Palaikymas, Pagalba. 
Ir sakau NE kitoms trims P: tai Patarimai, Priekaištai, Pamokslai.
– – –
Kaip dula, esu buvusi šalia moters, kuri neplanuotai pastojo ir nežinojo, ką jai daryti… Ir tos, kuri paprašė pagalbos vykstant persileidimui – kad nebūtų viena, nors “tai tik kraujavimas”… Tos, kuri pastojo po ilgų ilgų metų bandant pastoti… Tos, kuri norėjo pagimdyti natūraliai po kelių gimdymų cezario būdu. Ir tos, kuri norėjo planuoto cezario po pirmojo gimdymo…

Balta ir juoda talpina savyje visas įmanomas spalvas ir jų atspalvius. 
Kalbėti ir dalintis savo patirtimi – tai daugiausia, ką šiuo metu galiu padaryti. 
– – –
Ką supratau? 

Kad bet kuris sprendimas gyvenime turi padarinius.
Būčiau ištekėjusi “iš reikalo” ir pagimdžiusi – su tuo gyvenčiau AŠ.
Būčiau netekėjusi ir pagimdžiusi – su tuo gyvenčiau AŠ.
Priėmiau sprendimą nutraukti pirmą nėštumą – ir su tuo gyvenu AŠ.
Kaip su tuo, jog per kitus nėštumus į pasaulį atkeliavo keturi mano vaikai, irgi gyvenu AŠ.

Neplanuoto pastojimo gėdą, 
pasmerkimo baimę, palengvėjimą po aborto ir
fizinį skausmą po jo, 
vėliau kylančias mintis apie gyvybės ir žmogaus pradžią,
apie santykių esmę, 
apie buvimą moterimi ir saugumą savo kūne,
apie teises ir iš jų išplaukiančias pareigas, 
apie kūno atmintį – nes, taip, mano kūne gyvas atsiminimas apie pirmąjį nėštumą ir jo nutraukimą, – 
apie siaubą mirties akivaizdoje, 
apie gyvybės instinkto jėgą, 
apie išgedėjimą,
paleidimą ir 
priėmimą – 
visa tai išgyvenau AŠ.

Ir nė kiek to nesigailiu.
Nes gyvenimas ir yra tam, kad gyventume.
O kai gyvename, tai ne vadovėlyje ir ne taisyklėse.

– – –
Šiandien galvoju apie uždarą grupę moterims, kurios kada nors stovėjo šio pasirinkimo akivaizdoje arba stovi dabar. Kad turėtume saugią erdvę dalintis, mokytumėmės kalbėti(s) ir girdėti bei suprasti viena kitą. Gerbti viena kitos pasirinkimus, vertybes, gyvenimus.
Dar galvoju apie galimybę viešai dalintis savo istorijomis. Anonimiškai, arba ne. Nes tyla neatidaro durų.
Galvoju apie Lenkijos, o ir visų pasaulio moterų palaikymą. 
Šiandien žurnalistė manęs paklausė, ar reikia apie abortus kalbėti garsiai.
Atsakiau, kad teisiog reikia kalbėti(s).
Kad ir kiek garsiai kalbėtum, pokyčio nebus, jei nebus, kas girdi.

Kartais užtenka kalbėti tyliai.
Kai kurie netgi teigia, kad kuo tyliau kalbi, tuo labiau kiti suklūsta ir stengiasi įsiklausyti.

– – –
Neturiu atsakymų, tik begalinį norą pasidalinti žinia, kad kiekviena moteris yra verta meilės, supratimo ir palaikymo. Ir kažkokią vidinę nuojautą, kad gal yra daugiau norinčių pasidalinti savo istorijomis, tik dar šiek tiek nedrąsu, dar šiek tiek baisu, dar šiek tiek jautru?

Jei taip yra, parašykit man asmeniškai ir sugalvosime, kaip sustiprinti vienai kitą.

Laida LŪŽIS su Renata, kurioje apie nėštumo nutraukimą kalbėjau 2019 m.

Filmas Juno

Knygų apžvalga: ŽMOGĖDROS SODE, L. Slimani

Prieš gerą dešimtmetį dirbau vienoje leidykloje redaktore ir drąsiai imdavausi knygų, kurių autoriai nebijodavo atvirų, šokiruojančių temų. Kai į mano rankas atkeliavo antroji lietuvių kalba išleista iš Alžyro kilusios prancūzų rašytojos, prestižine Gonkūrų premija apdovanotosios L. Slimani knyga „Žmogėdros sode“, pamaniau, kad anais maišto ir ieškojimų laikais ši knyga man būtų pats tas. O dabar? Dabar skaitau ją jau kitokiu – ne besiardančios mergiotės, o šilta ir šalta ragavusios moters, mamos – žvilgsniu. Moters, kuri, nepaisant savo patirties, yra vis dar pilna smalsumo žvelgti į žmogiškosios prigimties gelmes ir ieškoti atsakymų, kodėl mes savo gyvenimus klostome vienaip arba kitaip. Tikiu, kad bent iš dalies esame savo likimo kalvės ir kalviai, ir L. Slimani „Žmogėdros sode“ man liudija kaip tik tai. Skaityti toliau: Knygų apžvalga: ŽMOGĖDROS SODE, L. Slimani

Knygos apžvalga: PLAUK SU SKĘSTANČIAIS, Lars Mytting

Jei reikėtų pasakyti, kurios iš pastarąją pusmetį perskaitytų knygų man padarė didžiausią įspūdį, šioji neabejotinai būtų tarp jų. Tai romanas, kuris, sakyčiau, iškrinta iš globalaus pasaulio literatūros konteksto ir grąžina prie tikro, lėto, ypatingą malonumą keliančio skaitymo. Tai šeimos saga, apimanti visą 20-ojo amžiaus Europos istoriją su jos karais, holokaustu, pramonės įsigalėjimu, turizmo verslo suklestėjimu ir kartu išlaikanti šilumą, žmogiškumą ir paprastumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Svarbiausia, tai istorija apie atsidavimą: vyro – moteriai, moters – vyrui, tėvų ir senelių – vaikams ir vaikaičiams, suaugusiųjų – amatui, vaikų – vaikystei ir jos atributams, visų kartu – gyvenimui.

Knygos autorius – norvegas Larsas Myttingas (g. 1968) prisistato kaip rašytojas ir savamokslis automobilių mechanikas. Jis gimė mažame, nė tūkstančio gyventojų neturinčiame miestelyje penkiasdešimt kilometrų nuo Lilehamerio. Miestelyje, kuris žinomas Norvegijos istorijoje kaip žiaurių susirėmimų su naciais vietovė. „Plauk su skęstančiais“ – trečiasis autoriaus romanas, atnešęs jam tarptautinį populiarumą. Sklinda gandas, kad pagal šią knygą jau kuriamas filmas. Jei tai tiesa, laukiu jo. Skaityti toliau: Knygos apžvalga: PLAUK SU SKĘSTANČIAIS, Lars Mytting

Jei jau esu

Keturios pasaulio pusės
Tėra viena ir ta pati aš,
Keturi mano veidai
Šiaurei, pietums, rytams ir vakarams
Nuramdyti.

Kai dar tamsu, kreipiuosi į save šiaurės vardu,
Sklendžiu sapne,
Ir man atsiliepia visi esami
Visų esamų pasaulių sutvėrimai,
Aš juos girdžiu.

Švinta, pavadinu save ta, kuri iš rytų,
Kūnas ima plūsti skysčiais,
Juntu beldžiant širdį, ruošiamės busti,
Keliamės,
Laikas sėti mintis ir vaikus.

Įdienėja, aš tampu pietūs,
Plaikstos sijonai, kaista skruostai, ekranai, langai,
Šimtuos rankų ištirpsta darbai, kūnas pažysta –
Kartu su iliuzija,
Jog tai nesibaigs.

Nelauktai esu ta, kuri yra vakarai,
Sausėju, linkstu, esu išsisėjusi,
Saulė grimzta, užspaudžia akis,
Temstu, tamsėju –

Sustoju,
Tada išgirstu,
Kad visa taku,
Kad tai laikas, kurio kalendoriuos nėra,
Kad aš juo judu,
Išgirstu,
Kas svarbiausia yra ir
Kam iš tiesų verta lenktis,
Jei jau esu.

METAI, 2017, Nr. 11