Eilėraščiai

Tai, kuo norisi pasidalinti su kitais, nors rašyta tik sau.

  • Eilėraštis dviem balsams: man ir Silvijai P.

    Nuovargio soduose rankoms ilsėtis pabodoTarp puodų, skalbinių, klaviatūros,Tarp sekso, padavimų, aruodo, Juntu, kaip tuštėjame,Kaip brėžias į kaktą žemaitiškos raukšlės,Kaip lūpos sausai susičiaupiaIr trankos per kūnąNesumegztos mintys, Arbatą gurkšnojame,Dailiai užraitom pirštus, apatinius ir šypsnius,Dužus porcelianas ant stalo, Gliaumėjame,Geismo siūlais prie veidrodžiųPrikalam širdis: Joks medžioklis kirviu,Joks žvejas žeberkluNebekirs upės tarp mūsų šlaunų,Nebebraidžios, Nuovargio soduose kaltūnais susiveliam, Pliauškinam piktą liežuvį,Ima šnypšti viryklės, – Staiga išlaisvėjame

  • rugpjūtis, 2023

    šventas sakau esi šventasbroli stuburas tiesias į dangųpėdos į molį auksina mano karūnąsaulė voratinkliuos nieko geriau nebūnanors jokio atilsio nieko geriau nebūnadūzgiame bitėmis eina skersai per kūnąšoka priglunda rikteli tiesiamės tįstame sėjamėsjudame tiesiai į mirtį tiek ir užtrukome leiskim kitam užgimti neša karūną saulėsklendžiam voratinkliuos lengva save patirti nors jokio atilsio

  • Paprasta aritmetika

    penkiolika metų motinystės plius beveik dešimt mėnesių iki užgimstant pirmam vaikui,juose dar trys vaikaipo dar dešimt mėnesių,toks mano ciklas, esu ilgųdistancijų bėgikė, ir gydytojaivis nori jas patrumpinti,plius vienas persileidimas,tai daugiau nei trisdešimt nėštumo mėnesių, kai mano kūnas nepriklauso man,kai manyje auga ir mane naudoja kitas, nors aš irgi naudojuosi, ypač kai esu džiaugsmingos būsenos, ypač kai labai noriu būti mama, tai daugiau nei trisdešimt nėštumo mėnesių, kai mane pykina, tąso, svaigina, nešioja emocijų kalneliais,kai turiu ieškoti naujų drabužių,kurtis naujus mitybos įpročius, tik pieniška makaronų sriuba ir štrudelis su vienu ir tik kraujingas jautienos kepsnyssu kitu, miegoti tik ant kairio arba tik ant dešinio,arba tik ant nugaros,kai beveik kasdien išgirstu,kokia nuostabi mano būsena,kokia dovana mane aplankė,ir tikrai žinau, kad dovana,nepaisant to, kartais…

  • Tėvui

    Kad turiu tėvą,Pajutau tik jam mirus,Trečią dieną prie karstoApėmė toks minkštumas, šviesa,Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas Prie gedulingų pietų staloViduje jutau virpant žinią,Nedrąsu buvo ją perduoti, Nejauku buvo kalbėti,Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,Kad tai jo nebėra,Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,Švytime sau tamsoje kaip šaltinis ir jūra,Į kurią galiausiai ir sutekam Bet meilė be kūno yraTik žodžiai,Tad renkamės nerti į mėsą,Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė Kiek ilgai reikia keliauti,Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,Kiek…

  • Tarp mudviejų

    – Verta yra ir teisinga, Viešpatie, Būti šiame pasaulyje, Viešpatie, – Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais Srovių dugnuose, Verta yra ir teisinga – Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm, Angelų sparnais Vaiko lūpose,

  • Tinklaraštis „Maištinga siela“ apie mano poezijos knygą „Kvėpuoju“

    Sveiki, skaitytojai, Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiaiKvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.