Dainuoju
Stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Žodžiai manyje jau seniai, kartojami monotoniškai,
Širdies nebežadina,
Dar iš tų laikų, kai buvau maža,
Sėdėdavau močiutei ant kelių,
Vaikeli, padainuokim, sakydavo,
Ir dainuodavom, išmokau klausydama, išmokau pritardama,
Niekad neklausiau savęs, ar man šitaip patinka,
Kaip ir išmokau plaukus skleisti per pusę,
Kas mėnesį patrumpinti kirpčiukus,
Pėdas sukišti į aukštakulnius,
Neklausdavau savęs, kartodavau vis tų pačių dainų žodžius,
Tikėdama, kad tai aš pati dainuoju,
Kol vieną kartą paklausei:
O kuri tau labiausiai patinka?
Kas kuri? – sutrikau, –
Kuri – daina, suknelė, šukuosena,
Kuris – metų laikas, patiekalas, šokis,
Kurie – žmonės, įvykiai, pasakojimai?
Nežinau, – atsakiau tyliai,
Vos pati save išgirdau, –
Nežinau, niekad neklausiau, o ir manęs – neklausė,
Valgiau tai, kas yra, klausiau to, ką girdėjau,
Šokau tai, ką visi, buvau su tais, kurie su manim buvo:
Argi galima rinktis?
Dabar stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Tai visiškai nauji žodžiai, garsai, kurių niekad netariau,
Minkau juos liežuviu, tyrinėju gerkle, gerklomis,
Jau pusmetis netrumpinusi kirpčiukų,
Nelakavusi nagų, kojos pratinasi prie basos pėdos pojūčio –
Ant žemės,
Tik keturiasdešimt metų, ir štai –
Aš.
Jums taip pat gali patikti
