Knygos apžvalga: PLAUK SU SKĘSTANČIAIS, Lars Mytting

Jei reikėtų pasakyti, kurios iš pastarąją pusmetį perskaitytų knygų man padarė didžiausią įspūdį, šioji neabejotinai būtų tarp jų. Tai romanas, kuris, sakyčiau, iškrinta iš globalaus pasaulio literatūros konteksto ir grąžina prie tikro, lėto, ypatingą malonumą keliančio skaitymo. Tai šeimos saga, apimanti visą 20-ojo amžiaus Europos istoriją su jos karais, holokaustu, pramonės įsigalėjimu, turizmo verslo suklestėjimu ir kartu išlaikanti šilumą, žmogiškumą ir paprastumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Svarbiausia, tai istorija apie atsidavimą: vyro – moteriai, moters – vyrui, tėvų ir senelių – vaikams ir vaikaičiams, suaugusiųjų – amatui, vaikų – vaikystei ir jos atributams, visų kartu – gyvenimui.

Knygos autorius – norvegas Larsas Myttingas (g. 1968) prisistato kaip rašytojas ir savamokslis automobilių mechanikas. Jis gimė mažame, nė tūkstančio gyventojų neturinčiame miestelyje penkiasdešimt kilometrų nuo Lilehamerio. Miestelyje, kuris žinomas Norvegijos istorijoje kaip žiaurių susirėmimų su naciais vietovė. „Plauk su skęstančiais“ – trečiasis autoriaus romanas, atnešęs jam tarptautinį populiarumą. Sklinda gandas, kad pagal šią knygą jau kuriamas filmas. Jei tai tiesa, laukiu jo.

Lietuvių leidėjai pasirinko išlaikyti šiek tiek gremėzdiškai mūsų kalba skambantį originalų knygos pavadinimą „Plauk su skęstančiais“ (norv. Svøm med dem som drukner). Anglakalbiams skaitytojams knyga žinoma kaip The sixteen trees of the Somme.  Pastarasis pavadinimas galbūt labiau intriguojantis ir patrauklesnis, bet perskaičiusi knygą suvokiau, kad sprendimas palikti originalų pavadinimą teisingas. Autorius nutarė leisti siužetui skleistis pamažu, jis sukūrė tam tikrą, ypatingą pasakojimo ritmą bei logiką, ir pavadinimas – neatsiejama šios logikos dalis.

Dėl savotiško knygos viršelio ir neaišku kokiam žanrui priskirtino pavadinimo (žiūrėjau į lentynoje gulinčią knygą ir svarsčiau: gal tai ne romanas, o detektyvas? trileris? ar tikrai noriu tai skaityti?) pradėti skaityti delsiau. O kai vieną vakarą, tamsai vis labiau smelkiantis į namus, paėmiau šią knygą, dar labiau nustebau: nuošalus Norvegijos kraštas, vienkiemis, kuriame gyvena bulvių augintojas Sverė ir jo dvidešimtmetis vaikaitis Edvardas Hirifjeliai, palaidoję visus artimuosius ir saugiai įsitaisę kasdienybės ritualuose, manęs visai nežavėjo. Koks čia romanas, stebėjausi, – apie bulvių augintojus!? Gal ir būčiau padėjusi šią knygą į šalį, jei ne pasakojimo stilius: autorius puikus storiteleris, sugebantis iš kasdienybės ištraukti detales ir nušviesti jas taip, kad nejučia pradedi įsimylėti pačią kasdienybę… O tada puslapis po puslapio ima vertis jos paslaptys. Ir sustoti nebegali.

Tad susipažinkite: Edvardas Hirifjelis, bulvių augintojo Sverės Hirifjelio vaikaitis. Tėvams žuvus Prancūzijoje, kai Edvardui buvo vos ketveri, jį augino mylintys seneliai Sverė ir Alma. Po močiutės mirties Sverė ir Edvardas lieka dviese pavyzdiniame, kruopščiai prižiūrimame ūkyje: sodina ir kasa bulves, augina avis, pusryčiams kepasi kiaušinius, protarpiais keliauja į miestelį, fotografuoja… Ir senasis, ir jaunasis Hirifjeliai jaučiasi pažymėti, kitokie, tad didelių reikalų su miestelio bendruomene neturi. Nejučia ima kilti klausimai: kodėl Edvardas, toks jaunas, o jau atsiskyręs nuo kitų? Kodėl senelis vengia su juo kalbėti apie praeitį? Neatsako į klausimus apie jo tėvus? Kur dingo senelio brolis? Kodėl ant senelio automobilio vis išpurškiamos svastikos? Kaip tolimojoje Norvegijoje atsirado Edvardo mama – prancūzė? Kokios tragedijos ir dramos slepiasi po ramia bulvių augintojų priedanga?

Detalės ima nirti į paviršių po senelio mirties, kai iš laidotuvių biuro darbuotojo Edvardas sužino apie prieš kelis dešimtmečius seneliui anonimiškai dovanų atsiųstą nuostabaus grožio karstą. „Užkasti į žemę arba sudeginti“ – užrašė dovanotojas, ir biuro darbuotojai ėmėsi karstą saugoti iki Sverė išeis iš šio pasaulio. Tokia dovana – tai meilės ar neapykantos išraiška? Kas ją atsiuntė? Palaikomas Hanos, su kuria mokyklos laikais mezgė romaną, Edvardas Hirifjelis imasi ūkio priežiūros , senelio daiktų tvarkymo ir pokalbių su senuoju miestelio kunigu. Jam vis labiau rūpi anoji, nuo jo slėpta, praeities pusė. Atsakymai ryškėja, tačiau jiems sudėstyti prireikia viso romano – pašėlusios kelionės iš Norvegijos į Škotiją, o iš Škotijos – į Prancūziją, tarptautinės telekomunikacijų bendrovės darbuotojų palankumo, brangiausių angliškų ginklų išmanymo, kantrybės leidžiant naktis audrų talžomame akmens namelyje atšiaurioje negyvenamoje saloje, išminties žaidžiant dvigubus žaidimus su mylima mergina ir su kita taip pat mylima mergina…

Skaitant jie visi iškyla prieš akis: talentingas jaunuolis Einaras Hirifjelis, dėl savo gabumų pavergęs garsiausius Paryžiaus baldų meistrus ir susikūręs – bent laikinai – sėkmingą karjerą; gyvybinga prancūzaitė Izabelė Dero, pasipriešinimo naciams dalyvė, minanti dviratį nuo tėvo ūkio per saulėtą giraitę ir sutinkanti Oskarą Ribo – lemtingą meilę savo trumpame, tragiškame gyvenime; jaunutė Tereza Morel, kerštu degančia širdimi nusibeldžianti į tolimąją Norvegiją;  beveik nebegirdinti išmintingoji kirpėja Agnesė Braun, Lerviko miestelyje trisdešimt metų budinti prie telefono ir laukianti ne jai skirto telefono skambučio; į Burberry paltuką įsisiautusi Gven, sauganti milžiniškus ąžuolo rūmus ir išmananti muziką bei indiško maisto skanavimo subtilybes; „Why follow trends when others follow you?“ devizo  besilaikantis turtuolis kapitonas Dankanas Vinterfinčas, vairuojantis tik geriausius automobilius, rūkantis tik geriausią tabaką ir prekiaujantis tik geriausia mediena… Ir tie šešiolika ypatingų riešutmedžių, kurių rievės sugėrė Europos istoriją.

Kartu tai pasakojimas apie gyvenimo stilius. Apie prabangos ir paprastumo dermę. Apie kokybiškų daiktų ir dalykų vertę. Apie tiesą ir teisingumą. Apie gebėjimą mylėti iki mirties ir saugoti mylimuosius nuo skausmo. Kad galėtum iš jo pagaminti tikrai aukštos kokybės gaminį, medis turi subręsti. Žmogus taip pat turi subręsti tiesai, ir išmintingi žmonės tai žino. „Kartais tiesa turi šiek tiek palaukti“, – ištaria senasis kunigas Edvardui Hirifjeliui, kuris pasirodo besąs ir Dero. Ir per šį romaną Edvardas, žingsnis po žingsnio, subręsta: tiesai, meilei, gyvenimui.

„Geras muzikos kūrinys priartina žmones arčiau Dievo, nei koks nors kunigas kada nors įstengs“, – ištaria tas pats senasis miestelio kunigas, ir man telieka jį papildyti: „Geras literatūros kūrinys taip pat.“

Pabaigai: Larsas Myttingas yra parašęs dar vieną bestselerį, knygą labai paprasta tema – mediena. Pasirodo, iš tradicijos perimtos žinios, kaip prižiūrėti ir apdoroti medieną, šiais laikais yra aukso vertės. Ši knyga pasaulyje parduodama milžiniškais tiražais. Vargu ar ją kas nors išleis Lietuvoje – man regis, mes dar taip pat arti medžio kaip ir norvegai, ir knygas apie medieną pas mus skaito tik šios srities specialistai (ar skaito?). Medžio kvapas, pojūtis jį liečiant, žinojimas, kad medis tai gerokai tikriau nei plastikas, dar tebėra daugelio mūsų kraujyje.
Jei nebūtų sovietinės okupacijos metų, romanas „Plauk su skęstančiais“ galėtų būti ir apie mus. Rekomenduoju.

Lars Mytting, “Plauk su skęstančiais”, leidykla “Alma littera”, 2017.
Apžvalga skelbta žurnale “L”Officiel”, 2017, Nr. 74