Paskutinė minutė saukos veidu

Dudiškės, 1988-ieji

perlai, šūdmusės,
akys ir obuoliai,
varpų mišios,
plaštakės,
kraujuoti speniai,
alyvos ir auksas,
grobai, kiaušiniai,
snarglinas šaukštas,
visa suėdančios moterys,
žvilgsniai, skrodžiantys aštriai,
aštriau nei dagių lopetėlės –

nieko nėra įdomiau už save,
už save įdomiau nutapyti tik pačią – – –

tebesu žarnas skalbianti kaimo mergelė,
vilkas siaučia už miško,
avino ragas rubinais taško suknelę,
šūdmusės pinas į mano kasas –
graži jų žalia,
graži jų raudona,
graži violetinė,
mano perlai iš kiaulės danties,

stebiu mirtį:
ypač gražiai ỹra žuvys –
prileidom skardinę balėją,
kaitra jas iššutino,
nerias nuo kaulų pelekų siūleliais,
virš kiemo, matau,
angelėja,

kabu vitraže virš sakyklos,
močiutei tarp pirštų keliauja mėlynės,
kaimynės lanka, mano pavargusios kojos,
miškinės istorijos,
graži jų žalia ir raudona,
graži violetinė, –

rasa kaupias prie šulinio,
vakarą pildo televizinės galvos,
plikių nimbai, jų žodžiai be turinio,
dėdė kvatoja, o nugaroj peilis,
marškinius pakeičiam,
krešančios seilės,
pragaro utėlės,
taškos šlapimas į smėlį,
sparnais šluoju kelią,
anglėju,

tebesu juodo kaulo geldelė,
velka mane kibirais iš paties upės dugno,
žandikaulis tarkšteli stuburo slenkstį atkandęs,
girdžiu, kaip jis klykia,
kaip klykia verdamos sraigės,
kaip klykia agurkai,
nuo kaitros išsitaškę sėklutėmis,
kaip klykia šaltienai kapojamas veršis,
kaip smegenys klykia,
svogūnais pagardintos,
kaip klykia kregždutės,
iš molio išspjaudamos kūdikius –

o rytais būna bixai,
ir aš juos pažįstu,
mano laukas yra lig honkongo,
mano kelias yra lig paryžiaus,
deformuoti nemėsiniai kūnai,
byrančios akys,
mano lūpos raudonos,
jos skirtos paženklinti vyriams,
plaštakėms,
kad žinočiau, kur grįžti,

alyvos ir dilgėlės,
juodvarniais dygstančios skrandose,
žemčiūgais išmarginta staltiesė
pridengia paslaptį –

aš esu čia,
mano kojas skalauja šie vandenys,
man graži jų raudona,

aš esu čia,
mano veidą liečia šie pirštai,
graži violetinė,

aš esu čia,
mano sėdmenis kaišo šios gėlės,
žmogus saukos veidu,
žmogus su aukos veidu ant veido,

graži violetinė
kaimo mergelė,
paskendusi tėvo pižamoje,

aš esu čia,
man graži jos raudona,

graži, violetinė.

 “Metai”, 2017 m. 11 Nr.