Knygų apžvalga: ŽMOGĖDROS SODE, L. Slimani

Prieš gerą dešimtmetį dirbau vienoje leidykloje redaktore ir drąsiai imdavausi knygų, kurių autoriai nebijodavo atvirų, šokiruojančių temų. Kai į mano rankas atkeliavo antroji lietuvių kalba išleista iš Alžyro kilusios prancūzų rašytojos, prestižine Gonkūrų premija apdovanotosios L. Slimani knyga „Žmogėdros sode“, pamaniau, kad anais maišto ir ieškojimų laikais ši knyga man būtų pats tas. O dabar? Dabar skaitau ją jau kitokiu – ne besiardančios mergiotės, o šilta ir šalta ragavusios moters, mamos – žvilgsniu. Moters, kuri, nepaisant savo patirties, yra vis dar pilna smalsumo žvelgti į žmogiškosios prigimties gelmes ir ieškoti atsakymų, kodėl mes savo gyvenimus klostome vienaip arba kitaip. Tikiu, kad bent iš dalies esame savo likimo kalvės ir kalviai, ir L. Slimani „Žmogėdros sode“ man liudija kaip tik tai.

Adelė – žavinga paryžietė, dirbanti žurnaliste, kartu su vyru, perspektyviu chirurgu auginanti trejų metų sūnelį. Jos gyvenimas – tai vakarėliai ir draugai, atostogos ir svajonės apie nuosavą namą… Tačiau ar tikrai?

Adelė nerami. Ji negali miegoti. Valgyti. Prižiūrėti vaiko. Ją nenumaldomai traukia tolyn, prie vis kito, vis kito, vis kito kūno… „Adelė tikisi, kad jos vaikai nebus panašūs į ją“. Taip, ji myli savo vyrą. Ji teturi jį vienintelį šiame pasaulyje. Tačiau – ne, ji nesimyli su juo. Jis nesimyli su ja. Jos rankinėje – baltasis telefonas, apie kurį jos vyras nė nenutuokia. Jame adresai, žinutės, telefonų numeriai. Jei nebetveria, jais gali pasinaudoti. Adelei reikia skausmo. Šiurkštumo. Jausti svetimą odą. Tik trinama, liečiama ji jaučiasi gyva. Ir su kiekvienu kartu norisi vis daugiau, vis giliau. Tai sunkėja.

Adelė – nimfomanė, tokią etiketę jai klijuotume. Vis dėlto aš sakyčiau kitaip: Adelė yra priklausoma. Priklausoma nuo sekso. Kai tariame „nimfomanė“, išlaikome tam tikrą egzotikos ar net romantikos prieskonį. Tačiau tai, ką išgyvena Adelė, visai ne romantiška – tai nevaldoma, progresuojanti priklausomybė. Tiesa ta, kad pasaulyje vis garsiau kalbama, kad priklausomybių yra daugybė. Viena iš jų – seksoholizmas. Ir taip, tai diagnozė. Tai liga, su kuria žmogui tenka gyventi. Siaubingą, keliariopą, tarp ryžto liautis „vartojus“ (argi svarbu, ką: alkoholį, medikamentus, prekes, seksą?..) ir abstinencijos įsitempusį gyvenimą. Tiesa ir ta, kad bet koks -holikas, jei jis kuria santykius, dažniausiai sukuria juos su kitu -holiku, kuris dar yra ir „ko“, t. y. palaikantis partnerio sutrikimą. Skaitant „Žmogėdros sodą“ Adelės vyras Rišaras atrodo kone tobulas: mylintis tėtis, rūpestingas partneris, puikus gydytojas… Kaip toks vyras galėjo nepastebėti Adelės priklausomybės?

Po daugybės gražių, bet kaip ir įprasta priklausomų žmonių atvejais sumeluotų istorijų apie Adelę bei jos santykius su Rišaru, knygos pabaiga sustabdo. Ji atveria skausmingą abipusės priklausomybės mechanizmą. Adelė ir Rišaras, abu yra to paties obuolio pusės, pasyvioji ir aktyvioji. Kaip teigia psichologai, „tai dviejų šokis“. Žvelgiant dar giliau, išskaitysite, kaip tokiais tampama. Vaikai nesirenka tėvų. Tačiau jie renkasi būdus, kaip išjausti, išbūti tėvų atsainumą. Tapę suaugusiaisiais, jie renkasi, kaip elgtis su savo vaikystės traumomis. Arba nesirenka.

Man patinka L. Slimani stilius: aiškus, konkretus, šiuolaikiškas. Ji gryna kaip espreso kava – nebalinta pienu, nesaldinta cukrumi, pažadinanti, įjungianti budrumo mechanizmą. Nuplėšianti iliuzijų šydą nuo mūsų prisitaikiusio „prie rinkos poreikių“ mąstymo: neva tokie žmonės – psichopatės auklės, nimfomanės motinos, nugalinti vyrai – egzistuoja tik kažkur anapus mūsų normalaus gyvenimo ribos. Alio, kviečia L. Slimani, metas atsimerkti: jie čia, su mumis, jie tai ir aš, ir tu, ir mūsų draugai, netgi mūsų vaikai.

Tai knyga drąsiems, drąsiausiems. Taip pat tiems, kuriems patinka šiuolaikinė literatūra. Ir Prancūzija. Ir tiems, kurie yra susidūrę su priklausomybėmis. Besidomintiesiems psichologija, biblioterapija, mėgstantiems aptarti knygas.  Nes perskaičius šią knygą tikrai yra apie ką kalbėtis.

L. Slimani, ŽMOGĖDROS SODE, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
Apžvalga skelbta žurnale “L’Officiel”, 2017, 74.