Pirmosios valandos po gimdymo: mano pirmagimės istorija

Prieš aštuonerius metus, 2008 m. vasario 20 d., 23.20 val. pirmą kartą tapau mama. Buvo ekstazės, buvo baimės, buvo bejėgystės ir pasitikėjimo išbandymų. Iki paties užgimimo – daugiau šviesos, pasitikėjimo, džiaugsmo. Nuo užgimimo iki 6 val. ryto – vienas baisiausių, įtempčiausių, vienišiausių mano viso gyvenimo laikotarpių, kai visos iliuzijos, kad esu stipri, pasitikinti, apsiskaičiusi, išmananti, žlugo.
 

Po tų neramių valandų sekė ilgi septyneri metai kaltės prieš savo vaiką: kad, nepaisant to, jog žinojau viską apie pirmųjų valandų svarbą vaiko ir motinos emocinei, psichinei ir fizinei sveikatai, nepaisant to, jog abu su vyru žinojome ir medikų buvome informuoti, kad mūsų dukrytė sveika, nepaisant to, kad žinojome, jog ligoninė, kurioje gimdome, vis dar vykdo vaiko atskyrimo nuo motinos politiką, ir buvome pasirengę padaryti viską, kad mūsų mažylė liktų su mumis, mes to nepadarėme. Tiesiog.
Kas nutiko? Po gimdymo (galbūt ir apie jį kada nors daugiau) sekusias dvi valandas gimdykloje, kur viskas vyko visai ne taip, kaip prašėme, tarėmės ir tikėjomes, išgirdę: „O dabar jus nuvešime į palatą, kur galėsite pailsėti, o vaiką atiduosime naujagimių skyriui“, tesugebėjome paklausti: „Kodėl?“. Mūsų akušerė atsakė: „Juk aišku, kad mama galėtų išsimiegoti. Taip visad darome, su vaiku nepailsėsi“. Ir nors visu kūnu žinojau, kad tai netiesa, nepaprieštaravau. Nors galėjau. Turbūt net nebūtų buvę sunku – nes buvome susitarę, kam reikia susimokėję. Tačiau tą akimirką mano viduje kažkas nutrūko, ir gulėdama ant tos lovos, dardenama ilgais koridoriais, jaučiausi kaip niekada iki tol bejėgė, silpna ir apgailėtina.
 
Kažką panašaus esu išgyvenusi maža būdama ligoninėje, kai tave veža kažkur, daro kažką, kai esi viena, ir niekas nieko neaiškina, nei kur, nei kodėl, o jei paklausi, liepia tylėti ir netrukdyti dirbti. Arba iš viso nuleidžia negirdomis. Ir tu esi – bebalsė, beteisė, pamažu ir – bejausmė.
 
Tačiau tąnakt aš nebuvau mažutė. Buvau 28-erių metų moteris. Apsiskaičiusi. Išsilavinusi. Gebanti vadovauti kitiems. Lankiusi kursus, pasirengusi gimdymui. Puikiai jaučianti, kaip ir ko nori, bet… nedrįstanti to išsireikaulauti. Suskystanti prieš autoritetus.
 
Tąnakt supratau, kad teorinės žinios, tiksliau, teorinė stiprybė, ir vidinė stiprybė yra du visiškai nesusiję dalykai.
 
Kad niekas už tave nepadarys to, kas yra tavo atsakomybė.
 
Mudvi, 2010 m.
Mudvi, 2010 m.

Taigi nuo 1 iki beveik 6 valandos ryto pragulėjau pogimdyvinėje palatoje. Kraujuojanti. Sustingusi. Įsitempusi iki negalėjimo. Sušalusi. Alkana. Išplėstais vyzdžiais ir maksimaliai veikiančia klausia. Kiekvienas iš toliau ar arčiau atsklindantis kūdikio verksmas man atrodė kaip mano dukrytės pagalbos šauksmas Ji viena. Ji viena. Ji viena.

Ir aš. Viena. Vieniša. Ir kad ir ką man žadėjo – jaučiausi tikrai ne iki miego.
 
Gal tūkstantį kartų norėjau pašokti iš lovos ir bėgti pasiimti savo vaiko. Nes man jos reikia. Nes kūnas ilgisi. Kūnas žino. Nes skauda. Skauda krūtis. Skauda gimdą, Skauda širdį. Dar daugiau – skauda sielą be jos. Speneliai brinksta. Blaškausi. Sekundės išsitęsia iki valandų. Viena naktis mane išmoko susitaikyti su savo vaiko mirtimi.
Kažkuriuo metu, gal apie trečią ketvirtą valandą, panirau į būseną, kurioje aiškiai išgyvenau savo vaiko mirtį – lyg man jos niekada niekada niekada niekas nebeatneš.
Išverkiau, išsiverkiau, išsiraudojau.
Tylomis, nes palatoje ilsėjosi kaimynė.
Su kūdikiu.
Kas mane sulaikė nuo nubėgimo iki naujagimių skyriaus ir savo vaiko atsiėmimo? Prigrasinimas: prieš palikdama mane akušerė įspėjo neiti iki ryto į tualetą, nes „atsistosi, gali pargriūti ir nukraujuoti, o niekas tavęs iki ryto nepastebės…“ Ir aš bijojau atsistoti, nes jeigu nukraujuosiu, tai mano vaikas manęs nepamatys – irgi niekados.
Ir dar bijojau – kad mane bars.
Tiesiog bijojau būti nepatogi.
 
Didžiausią dėkingumą iš viso per tas dienas sutikto personalo jaučiu tai moteriai (slaugei?), beveik senutei, kaip ir aš, vardu Vitalijai, kuri atėjo su mano vaiku rankose ne 6.00, kaip leista, o 5.45, nes „mergytė labai nerami, turbūt mamos pasiilgo, tai pagalvojau, kad anksčiau atnešiu“. Būčiau galėjusi jai rankas kojas išbučiuoti.
 
Esu girdėjusi daugybę istorijų apie pirmąsias valandas po gimdymo. Esu girdėjusi, kad džiaugiasi, jog vaikus nuo jų atskiria, ir jos iš tiesų ramiai miega.
Tačiau mano patirtis buvo kitokia.

Ji mane daug ko išmokė. Ir kad ir kokia sunki bei skaudi buvo, mane sustiprino ir įkvėpė: ieškoti, klausti, dalintis.

Tikiu, kad mamos ir dukros santykis yra ypač svarbus.
Mudvi, 2015 m.

 

Tik pernai tokiu pat metu, taigi praėjus septyneriems metams po gimdymo, pirmąkart pamaniau, kad jau galėčiau padėkoti ir šalia mūsų buvusiai akušerei. Nes ji tikrai stengėsi ir padarė viską, ką galėjo. Tiesa, pagal savo supratimą. Ir ne jos kaltė, kad mūsų supratimai skyrėsi, ir aš savųjų nesugebėjau nei išsakyti, nei apginti. Atleidau jai. Žinau, kad be jos būtų buvę daug baisiau. Ir tie litai, kuriuos sumokėjome, yra verti visos jos suteiktos pagalbos – nes ji palaikė mane už rankos per paskutiniuosius sąrėmius. Ir tai buvo labai daug.
 
Tik šiemet, jau sumigdžiusi vaikus, kurie po pilnos įspūdžių šventės dienos dar ilgai malėsi ir vis ko nors reikalavo, įlindau į dušą ir supratau: vis dėlto esu jai, savo pirmagimei, pakankamai gera mama. Padariau ir tebedarau, kiek sugebu, kaip sugebu ir ką sugebu.
Man irgi skauda. Man irgi sunku. Aš irgi mokausi. Kai ji suaugs, turėsime apie ką pasikalbėti.
 
Šįvakar mažiai jau miegojo, o ji vis nerimo. Pasikviečiau ją, išmasažavau lavandomis, išglosčiau. Tada priglaudė galvą man prie krūtinės ir jau – be poros valandų aštuonmetė, – paklausė: „O kodėl tik tokie maži lėliukai kaip brolis gali gerti mamos pieniuką?“ „Nes jiems reikia, kad jie augtų“, – atsakiau. „O ką, nuo trinto banano neaugtų?“ „Taip, kaip jiems augti geriausia, neaugtų“, – atsakiau. „Kodėl?“ „Nes mamos piene yra medžiagų, kurios padeda augti vaikučių smegenims, jos pagamintos tik jų mamų ir tik jiems“, – visiškai nepasiruošusi paskaitai apie žindymo naudą, atsakiau kakžkaip išsisukinėdama. „Tai man tų smegenų irgi dar reikia, kad proto daugiau būtų“, – nusprendė. Paskui pradėjo pasakoti anekdotus, ir viskas kažkur kitur nusisuko.
 
Ilgai mudvi gyvenome toje pirmosios nakties atskirtyje.
 
Ir dar labai daug ką liko nuveikti.
 
Esu girdėjusi, kad vaiką po gimimo pirmos paliečiančios rankos daro įtaką visam jo gyvenimui: jo emocijoms, elgesiui, mąstymui. Vaikas, kurį priėmė meilės neskleidžiančios rankos, užveria savo širdį ir visą gyvybinės energijos tėkmę nukreipia į protą. Pasibelsti į tokio vaiko širdį ir paskatinti jį savo širdį atverti kitiems, pasitikėti jais ir pasauliu, dalintis, džiaugtis – gali būti sudėtinga.
 
Jaučiu, kad šiuolaikinė neurologija rastų, kaip pakomentuoti tokią mintį. Jaučiu, kad prenataliniai ir perinataliniai psichologai irgi šį tą svaraus pridėtų.

Kita vertus, žinau ir tikiu, kad neužgyjančių žaizdų nėra – tačiau vien laiko joms neužtenka.

 
Man tai yra mano ir mano šeimos patirtis. Tiesioginė, asmeninė, kūniška.
 
Man tai labai svarbi ir brangi mano kaip žmogaus, moters, motinos, draugės, dulos, kūrėjos kelionės dalis.
 
Svajoju, kad visos pasaulio ligoninės, visi jose dirbantys medikai ir kiti personalo nariai suvoktų, kas iš tiesų vyksta su mama ir vaiku tomis pirmosiomis valandomis po gimdymo, ir užtikrintų, kad būtų sudarytos visos sąlygos tiems stebuklingiems vyksmams – emociniam, psichologiniam ir fiziniam prisirišimui, saugumo jausmui, mikrobiotui ir visam tam, ko dar neišmanome, – sklandžiai, nepertraukiamai ir meilėje vykti.
Svajoju, kad mano vaikų vaikai, mano anūkai, patirs švelnų, jaukų, intymų gimimą.

Tokį, kokio nepatyrė mano pirmagimė.

Tokį, kokio nepatyriau aš.

 Tokį, kokio nepatyrė mano mama.
Tokį, kokio turbūt jau nepatyrė jos mama.
Kaip buvo anksčiau, iki mano promočiutės, aš nebežinau, nors galiu nujausti.
 Tačiau žinau, kad ateityje gali būti kitaip. Ir kad galiu toliau prie to prisidėti – kaip kad ir darau šiuos metus, tapusi paskaitų tėvams vedančiąja, konsultante, dula. Tęsti šias veiklas – tebūnie tai šio mano pirmagimės gimtadienio pažadas, kurį duodu sau pačiai, jai ir visam pasauliui.
 Ir mano širdis skleidžiasi, o protas rimsta.

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

40 Komentarai

  • Aistė

    Pirmagimį gimdžiau prieš 3 metus VGN, ir iš manęs jį paėmė 6 h stebėjimui. Vitalija, jausmas turbūt panašus, tik aš jo niekaip sau nesugebėjau įvardint. Buvo per baisu, kad įsivardint sau žodžiais. Ačiū.

  • Vilma

    Vitalija, sujudinai tuos gimdymo ligoninėje jausmus… Negaliu sakyt, kad viską išgyvenau, iš manęs vaiko nebuvo atėmę nė valandėlei, taigi pirmą naktį galėjom iš naujo susipažinti. Tik nesutiksiu, kad pirmosios rankos, kurios paliečia naujagimį, padaro įtaką ir jo būdui – mano mažąją priėmusi akušerė buvo labai šiurkšti, visas 12 valandų, kurias per sąrėmius man neleido net atsikelti iš lovos, ji linksminosi savo juodo humoro juokeliais ir vis primindavo man, kad trukdau dirbti, nes va, pasisukau ir davikliai nuslinko, nes va, vyras muziką įjungė ir ji kažko negirdi, nes va, paklausiau, ar čia skatinamuosius leidžia… O dukrytė, kurią ji pirmoji pagavo – meilumo įsikūnijimas, iš niekur nieko pribėgus apsikabina ir sako “Myliu tave”, išmyluoja žaisliukus 🙂 Tikiu, kad vaikai iš Dangaus gauna daug daugiau negu iš (deja) atsitiktinių žmonių, kurie tuo metu tiesiog (gerai arba patenkinamai) dirba savo darbą…

    • Vitalija

      Ačiū Tau, kad daliniesi mintimis!
      Yra dar kita, psichologų, frazė: treji metai besąlyginės mamos meilės išgydo bet kokias iki gimdymo ar per gimdymą patirtas vaiko traumas. Nežinau, ką apie tai šamanai, bet aš labai labai tikiu, kad nėra nieko negrįžtamo, viską įmanoma sušvelninti – gal ne iki tobulumo, bet vis tiek. O dėl akušerės – gal ji buvo geras žmogus, mylintis savo darbą, mamas ir vaikus, tik jos bendravimo įgūdžiai buvo netinkami. Tai, ką esu mačiusi ligoninėse, tikrai dažnai byloja tik apie vieną problemą: elementarią pagarbios, subtilios jautrios komunikacijos įgūdžių stoką. Ir tai svarbi tema: aukščiausios klasės proesionalai, su geriausiais ketinimais, apie kuriuos tiesiog nemoka tinkamai papasakoti mamoms. Ir dar tie juokeliai – kai kuriuose gimdymo namuose jie labai įsigalėję. Šiaip juokauti gimdymo metu netgi rekomenduojama – nes juokas nuima stresą, atpalaiduoja, mažina baimės jausmą, ir visa tai prisideda prie gimdymo sėkmės. Tačiau visi žinome – jaukaut irgi reikia mokėt, ir jei tai daroma šiurkščai, ne vietoje ir ne laiku, juokas gali priminti patyčias, sužeisti ar netgi sukelti įtampą.

  • arijana

    Ačiū, Vitalija, už pasidalinimą!
    Savo tris vaikus gimdžiau skirtingose Vilniaus ligoninėse skirtingu laiku, bet nemalonių patirčių užteko visur..
    Tik jaunėlį buvau nusprendusi pasilikti su savimi po gimdymo – taip ir buvo. Nors naktis nebuvo iš lengvųjų (pagalbos jokios neturėjau), o pati buvau silpna, irgi bijojau atsistot, o tuo labiau pakelt vaiką, bet širdy buvo ramu, kad jis šalia:) Tikrai nelengva buvo ta naktis, nes sūnelis vis šniurkščiojo, prašėsi prie krūties, tai turėdavau vis kelti jį pas save iš to lopšelio ir glausti, o po to – vėl atgal, ir taip visą naktelę:) O ir dieną nieks pas mane neskubėjo, kad padėtų pervystyt vaiką.. taigi, irgi ne pyragai buvo mums.., tiesa, sūnelis labai prie manęs prisirišęs, labai geras mano draugas :), bet jis ir šiaip kitoks nei sesė su broliu – jautresnis..
    O pirmieji vaikai buvo atskirti po gimdymo, tai dukra tikrai daugiau proto žmogus (gal dėl to, kad vyriausia), sūnus vidurinis lengvo būdo, gerai moka prie visų prisitaikyt;)
    Žinoma, geriausia, kad viskas būtų idealiai – ir gimdymas, ir augimas, ir genai, bet, deja, gyvenimas kitoks… spalvingesnis:)
    Dėl to liūdėti tikrai neverta! Laimingai Jums!

  • Justina

    Labai ačiū už šį tekstą ir istoriją. Tai neišvengiamai suvirpina ar net sudrebina įsčias ir širdį net jei nieko pamašaus nesu patyrusi… manau moterys visos yra susiję nematomu plika akimi tinklu ir tai kuom paliesta viena tampa paliestos ir visos… geri darbai ir ketinimai, suvokimas ir gijimas tiesiogiai gydo ir tą visą tinklą, t.y. ir kitas moteris. Daug sukaupta, daug sugriauta to, kas šventa. Ir tos pačios akušerės galbūt tą patį kažkada patyrė… ačiū Vitalija, kad esi atvira ir daliniesi patirtimis su tėvais. Tai labai svarbu. Ačiū…

  • Justina

    Parašiau vieną komentarą ir sugrįžau mintimis į savo pirmagimės istoriją… man sekėsi viskas labai gerai, tačiau įsisąmoninau kaip karštai gana anksti pradėjau kartoti, kad mano vaikelio niekur neneštų. Dar iki gimdymo kalbėdama su gydytoja akcentavau tai, tuomet namie vyro dešimtis kartu prašiau nepamiršti stebėti ir tai išsakyti garsiai kai reiks, o pagimdžiusi kol svėrė matavo dukrelę net nepamenu ką man darė siuvo, nes visąlaik akimis sekiau kur juda kojos, ant kurio stalelio paguldomas mano vaikas. Rodos vidumi jutau kaip kažkada mane atskyrė nuo mamos, kaip skauda ir šalta. Per kelias minutes pamatavo vaikutį ir aš jau tiesiau rankas. Ir tuomet niekas nebuvo baisu – galėjo juokauti, pykti ir įžeisti dėl kitų mūsų sprendimų, aš buvau su Ja ir mūsų ryšio niekas negalėjo net iš tolo paliesti. Ir dabar prisiminusi visgi suvokiu, kad net jei viskas ėjosi sklandžiai kaip daina, išgyvenau baimę, kad kažkas neatimtų… ir skaitant šį Tavo įrašą jaučiu maudimą papilvėje. Matyt ne dėl savo vaikų, o kažko, kas buvo man ir daugeliui moterų… beje, manau akušerės ar gydytojai patys yra sušalę iš vidaus, antraip jie elgtųsi kitaip. Skauda ir jiems, šalo ir jie. Kažkada. Taigi, ačiū už Tavo pažadą ir Tavo pirmagimei, kad kartu Jūs perėjot tai, dėl ko tas pažadas atsirado… nes pasauliui to reikia. Pasaulis verkia jūsų ir mūsų visų meilės ir laisvės.

    • Vitalija

      Esu kalbėjusi su kai kuriomis medikėmis, su vyresnės kartos moterimis, ir iš tiesų – yra tekę išgirsti baisių, nesuvokiamų dalykų. Šiltėjame:)

  • Taip buvo ir man Mazylyje pries 3 metus

    Paeme ir isnese, nepadejo nei asaros, nei barniai. Pasiklojo lova pries akis ir uzmigo pagrasinus, kad nestebes vaiko (sveika buvo, bet maza kas). Ryte, kai vyras atejo su vyresniuoju, pajutau, kad negaliu atliepti i vaiko sypsena, negaliu verkt ir kalbet. Dukra gera menesi laikesi suspaudus kumsteliais rubus, net i oda kibosi, vos pabandzius paguldyti, siaubingai verke. Verkiau ir as, nes maciau, kad vaikas bijo issiskyrimo, upeliais verkiau, nes is manes ateme vaika. Veliau supratau, kad skaudejo, nes kaltinau save, kad ne viska padariau, kad ji butu salia. Reikejo laiko “pasikelti is tos palatos” ir suprasti, kad ir ka buciau darius, kalbejus, tos moterd nebutu itikine, nes ji tiesiog norejo eiti miegoti, o ne rupintis gimdyve su vaiku. Supratau, kad neziurint jokio gebejimo valdyti, organizuoti, numatyti ar apskaiciuoti, siekti rezultato ir dar kokio atkaklumo, pagimdziusi moteris labai priklausoma, neapsaugota ir neaprasomai jautri ir turi buti globojama, nes sunkiai padarys ne tik tai, ko is jos tikisi kiti, bet ir pati is saves. Kartais gimus kudikiui, dar ne viskas, gerai butu buve zinoti ir pasiruosti visiems.
    Meile tikrai gydo, nereikia ir 3 metu. Svarbu nepasilikti tose skausmo lovose, o kuo skubiau eiti myleti 🙂

    • Vitalija

      Ačiū, labai stiprus jūsų liudijimas, tiesiog fiziškai juntamas. Beje, mūsų mažylė irgi buvo ir, tiesą sakant, tebėra jautri išsiskyrimui. Kelerius metus naktimis prabusdavo tuo laiku, kai buvome išskirtos, ir verkdavo. Galbūt tai sutapimas, o gal ir ne.

  • Aciu ir jums

    Nenoriu viso savo vaiko gyvenimo priristi prie vienos nakties jau vien todel, kad ta samaniskoji teorija tiesiog atimtu vilti is daugybes nepaguostu ne tik pirma nakti, o gal ir visa vaikyste vaiku. Tikiu, kad Dievas zino ka daro, net kai mums skauda 🙂

    • Vitalija

      Ir aš tikiu, kad visada yra išeitis. Ši istorija, kurią papasakojau, yra tik maža dalis visos istorijos. Aš pati gimiau tarybiniais laikais, neišnešiota, ir tikrai ilgiau nei vieną naktį buvau atskirta nuo savo mamos ir apskritai nuo pasaulio. Tai, ką išgyvenau pati tapdama mama, yra tąsa ir manosios patirties. Esu visiškai tikra, kad nėra per vėlaus laiko – paguosti, mylėti, apkabinti, sveikti.

  • Simona

    O mano pirmagime iškart po gimdymo padėjo ant krūtinės kokioms 7-10min ir išsnešė. Po to išvežė vieną su greitaja i kita ligonine už 50km, o as ant stalo likau gulėt. Žinojau kad turiu stot ir kuo greičiau vaziuot paskui ja. Valgiau, stojau, prausiausi ir rengiausi. Dariau viska ka man reikejo daryt, kad tik nepasilkktu ir išleistu. Dabar pamenu buvo taip silpna, bet tuo metu tik galvojau, kad as privalau… net nebuvo minties kad negaliu. Ir mane isleido su savo vyru ir masina pas ja, praejus 4-5 valandoms as jau gulėjau šalia jos.. dieve praejo metai. Rašau ir žliumbiu. Net negaliu apsakyti žodžiais kokia tada savijauta buvo…

    • Vitalija

      Simona, ačiū jums už tokį atvirą pasidalijimą savo istorija. Tokie stiprūs išgyvenimai, ir kaip svarbu apie tai kalbėtis, ir su vyru, ir su artimaisiais, ir su kitomis moterimis.

  • Simona

    Bet tik trumpam buvau su ja.. nes nakciai mane išvežė į kitą skyrių, o vyras liko su ja. Taip, as miegojau kazkiek… gal… bet laukiau ryto, laukiau jos, galvojau širdis pliš!!!!!

  • Martina

    Skaiciau istorija ir komentarus, vos neverkiau. Taip pasidare gaila tu atskirtu kudikeliu. Sia vasara pati tapau mama, bet galiu tik pasidziaugti, kad sito atskyrimo man ir mazylei neteko patirti. Kol mane siuvo po gimdymo ji gulejo ant mano krutines ir visa demesi galejau sutelkt i ja, net skausmo tiek nebejauciau. Ir kai ji pirma karta pavalge pienelio buvo pamatuota ir pasverta. O po to jau visas laikas musu! Gaila, tik, kad sita gera patirti gavau ne Lietuvoje, bet tikiu, kad ir tevyneje gereja situacija. Nes atskirti naujagimi nuo mamos man atrodo nezmoniska.

  • Vladas

    Labai stiprus tekstas ir kartu labai plačiai “užkabinantis”. Gal ne viskas vyrams čia gali būti pakankamai gerai suvokiama, bet čia ir autoritetų poveikis, ir tai, kad kartais, (ypač atsidūrę toli nuo savo įprastos komforto zonos) galime tapti pernelyg silpni, kad sugebėtume išlikti ištikimi sau ir savo brangiausiems žmonėms ir šviesios stebuklingos smulkmenos ir sugebėjimas atleisti kitiems ir netgi sau, savo netobulumą ir būtas ar nebūtas nuodėmes.
    Akivaizdu, kad vyro dalyvavimo gimdyme (kas dabar darosi madinga) prasmė tai ne “virkštelės perkirpime” ar momentaliai į FB sukeltose nuotraukose, o emocinėje ir fizinėje paramoje tada kai jos moteriai būtinai prireikia tam, kad ji sugebėtų atstovėti save, savo įsitikinimus, jausmus ir norus prieš aplinkinius autoritetus tada kai ji yra labai silpna ir labai pažeidžiama.

  • Aistė

    O dievai..! Skaitau ir gniaužia širdį, kaklą, pilvą. Tvenkiasi ašaros. Kokie išties mes, žmonės, esame panašūs. Mus supančios panašios istorijos, panašūs išgyvenimai. Perskaitai kartais ir suakmenėji – atrodo kažkas kažką išvilko iš tavo paties širdies gelmių. Į skaudžią šviesą.
    Aš lygiai taip pat lankiau žindymo, o kartu ir PT kursus, žinojau visą teoriją, kaip svarbu yra mažiuko ir mamos ryšys po gimdymo. Pasakojau apie tai vyrui ir kartu svajojome apie tas stebuklingas pirmas 2 valandas dar gimdymo palatoje, kurias po sūnelio gimimo praleisime intymiai tik tryse – susipažinsime, nusiraminsime, džiūgausime. Mačiau save su vos užgimusiu, dar šlapiu mažyliu ant krutinės, įsivaizdavau kaip pats susiras pirmuosius pieno lašus…
    Buvo kiek kitaip. Mūsų kūdikis gimė su 3 kartus apie kaklą apsiviniojusia virkštele, visas mėlynas ir vos prakvėpuojantis. Bet aš nespėjau išsigąsti, tik sušmėžavusios prieš mane siaubo perkreiptos vyro akys, pamačius mėlynuojantį vaiką, įstrigo atmintyje. Tačiau pati neišsigandau, nes viskas įvyko taip žaibiškai – puiki mano akušerė per kelias akimirkas atlaisvino naujagimio kakliuką ir mes išgirdome jo verksmą. Iškarto supratau, o širdimi jau anksčiau jutau – mano berniukui viskas gerai! Jau tiesiau rankas jį pasiimti, priglausti, leisti pačiam susirasti krūtį, susipažinti su manimi, bet staiga daktarė jį atskyrė! Ji bejausmiu veidu tik suburbėjo po nosimi “Reikia patalpinti į inkubatorių stebėjimui” ir pradėjo tolti nuo mūsų. Su mano vaiku ant rankų! Net neišbučiuotu! Net nepamiluotu! Net neparagavusiu pirmųjų pieno lašų!
    Aš netylėjau! Liepiau vyrui mane palikti ir lėkti paskui, o pati ėmiau šaukti, reikalauti, kad man grąžintų vaiką! Rėkiau, kad jam viskas gerai! Jam reikia pas mane, o ne į inkubatorių. Manęs neklausė… Nuramino, sakė, jog tikrai taip turi būti, taip bus saugiau. Netikėjau ir netikiu iki šiol. Jaučiausi apgauta, sugniuždyta, išduota, apiplėšta. Viduje klykiau! Guodė bent tai, kad vyras budėjo prie inkubatoriaus, o aš tuo metu bandžiau nusitraukti ir į švirkštą sutraukti pirmąjį pieną, panašesnį į medų. Žinojau, koks naudingas jis yra mano vaikui. Nors ir taip žiauriai atplėštam nuo manęs. Labai sumkiai sekėsi, labai skaudėjo, bet pavyko išgauti kelis lašelius. Pats vyras su sesesutės pagalbą tą pieną sūnui inkubatoriuje ir sugirdė. Vyras net nufotografavo ir man iškarto parodė. Nevisai atsimenu kaip tada jaučiausi. Viskas sukosi ratu, o mano vidus klykė ir veržėsi pas sūnų.
    Po kelių valandų atskirties, kai tik sugebėjau atsistot, pati atsidūriau prie inkubatoroius. Iškarto apsiverkiau taip, kaip dar niekada nebuvau verkusi. Mano kūdikis ten atrodė toks vienišas, toks bejėgis, toks atskirtas…!
    Ir tada įvyko stebuklas, pavadinimu “Keičiasi pamaina”. Tarpduryje pamačiau kitą daktarą, kuris išvydęs į stiklą įsikniaubusią ir bejėgiškai raudančią mane iškarto paklausė – “Kas yra? Ko verki? Nori pasiimti vaiką? Nori pati maitinti?” Išgirdęs mano prątisą, turbūt per visą ligoninę nuskambėjusį “Taip! Taip! Taip!”, daktaras mikliai ištraukė mano vaiką iš to stiklinio, mano tada taip nekęsto narvo, vos per keletą sekundžių apžiūrėjo ir konstatavo “Viskas gerai su tuo kūdikiu, atiduokit jį mamai!”. Norėjau jį išbučiuoti! Mano veidas akimirksniu iš skausmo perkreipto, užsiverkusio gniutulo, pražydo begalinio džiaugsmo spinduliais, o skruostais ėmė tekėti jau džiaugsmo ašaros. Čiupau savo sūnų į glėbį! Verkiau ir tą akimirką prisiekiau sau bei jam daugiau niekada jo taip nepalikti, neapleisti… Nors gal taip ir reikėjo? Gal jis ir privalėjo pagulėti tam inkubatoriuje? Nežinau… Galvojau dar eisiu aiškintis, netgi pi visko aš buvau pasiruošusi vos ne ligoninę ar tą pirmąją daktarę į teismą paduoti, kad neva neteisėtai porai valandų atėmė iš manęs naujagimį ir be reikalo laikė jį inkubatoriuje. Bet vyras mane sutramdė. Jis matė koks mėlynas, kone nekvėpuojantis gimė mūsų sūnus, sakė, kad gal ir gerai, jog jį paėmė stebėjimui. Nebesidrąskiau daugiau. Pažadėjau vyrui pamiršti bei susitaikyti. Bet širdyje žinau, jog tas valandas geriausias inkubatorius savo vaikui būčiau buvusi aš. Todėl labai sunku tą nuoskaudą pamiršti. Jaučiu, kad kažkas iš mudviejų yra visam gyvenimui atimta. Jaučiu, kaip sūnelis dabar visą savo vienerių metų gyvenimą bando tai atsikovoti, begaliniu prieraišumu prie manęs. Jaučiu, kad aš, vis dar naktimis žadinama kas 1-2 val, tiesiog pasitikrinti ar esu šalia, tarsi moku už tai, jog tą pirmą naktį leidau jį išnešti.
    Jau metus neišsimiegu ir kantriai atgailauju, įrodinėju savo vaikui, jog aš visada šalia ir niekur nuo jo nebesitrauksiu. Jis nebebus vienas. Aš būsiu šalia, tiek, kiek jam reikės. Ir dar daugiau. Nes aš vistiek jaučiuosi kalta, kad tada leidau jį išnešti…
    Gal tik besąlygiška mamos meilė viską sutvarkys ir užglaistys? Net pačią mamą išgydys. Tikiu tuo.

    • Vitalija

      Aiste, esu pilna dėkingumo, kad pasidalijote savo istorija, savo išgyvenimais. Jie tokie pažįstami, tokie jaudinantys ir artimi! Ir kaip gera, kad dabar esate visi kartu, sveiki, augantys ir besimokantys. O kaltė, nerimas, nesaugumas – jei šiuos jausmus priimi, jei suvoki, kad jie jau praeitis, kad nutiko taip, kaip nutiko, jei išmoksti jų pamokas, žaizdos pamažu rimsta ir traukiasi. O kai mama gyja, gyja ir šalia jos esantys vaikai:)

  • Jauna akušerė

    Teko ir man atskyrimą patirti ir iki šiol nesuprantu, kur tą akimirką buvo išgaravusi mano drąsa, visos per studijas ir papildomą domėjimąsi sukauptos žinios, gulėjau, nes irgi bijojau būti “nepatogi” ir dar saviems, nes gimdžiau toje pačioje ligoninėje, kurioje dirbau.
    Kurį laika jaučiausi ne tik išdavusi savo vienišą naujagimį, bet ir save, modernią akušeriją, kuri tikrai atsigrežia atgal į motinos ir vaiko ryšio svarbą. Vėliau išanalizavusi visą situaciją, tikrai galėjau prisiekti – atskirti nuo manęs sūnaus nebuvo būtina, geriausia jam būtų buvę su manim ir man su juo.
    Ir galbūt sutapimas, gal ir ne, bet sūnus yra labai prisirišęs, jautrus išsiskyrimui, o aš išgyvenau didžiulį pogimdymi į liūdesį ir pirmąjį pusmetį prisimenu slogiai, atrodo, norėčiau sugrįžti ir pergyventi jį iš naujo, gyviau pasidžiaugti tais “leliuko” momentais.
    O pabaigai, man labai liūdna dėl daugelio kolegų požiūrio ir “žinių”. Kai kurie žmonės atrodo jau tokie sustabarėję ir nebetikintys ir nebesidomintys naujovėmis. Tokie žmonės eina į tobulinimosi konferencijas ir išeina nieko neišmokę, nes ” jie geriau žino”. Tikrai gaila. Žinoma, aš optimistiškai tikiu, kad situacija tik gerės kai vis daugiau naujo mokymo medikų užims senųjų vietas.

  • Loreta

    Tie kūdikio išsinešimai neva mama pailsėtų tikrai yra kažkokia nesamonė. Juk mes mamos laukiam savo mažulėlių taip ilgai, neskaičiuojant tų 9, nešiojimo po savo širdimi mėnesių.
    Tik kartais skaitant tokias istorijas, man vis kyla klausimas, kas trukdo pasakyti, jog norime būti su kūdikiu kartu palatoje? Po gimdymo galbūt galvoj ir širdy sumaištis, nes ir fizinių jėgų nemažai atiduota, gal ir gimdymas komplikuotas ir ne visos sugeba priimti sprendimus, nes tai be galo emociškai ir fizškai stiprus išgyvenimas, bet gal savo norus galima pareikšti prieš gimdymą, o kur lieka vyras, kuris turėtų būti mūsų norų pildytojas?
    Aš pati 2016 08 16 pagimdžiau dukrytę. Nelankiau kursų, skaičiau vos vieną knygą ir keletą straipsnių, bet manau man to užteko savo tvirtai nuomonei sustiprinti, ko aš noriu gimdykloje ir kaip noriu elgtis su savo kūdikiu po gimdymo. Visą gimdymą kol dar galėjau balsu kalbėjausi su savo mažiuke, sąrėmiams stiprėjant, ją drąsinau mintimis. Po gimdymo gimdykloje kartu buvom visi trys, vyras visą laiką buvo šalia mažosios kol ją tikrino, valė, po to nešiojo, kol rūpinosi personalas manimi, po to buvom kartu kol ją maitinau ir ilgiau. Ir taip, atėjusi moteris pasakė, jog išsineš kūdikį, aš iš karto paklausiau kur ir kam. Buvo atsakyta, jog į naujagimių skyrių patikrinimui. Neprieštaravau tam, bet pasakiau, jog noriu , kad paskui ją atneštų man į palatą nedelsiant. Tikiu, jog jei to nebūčiau pasakiusi, niekas man jos nebūtų atnešęs. Ir vos tik mane parvežė į palatą vyras nuėjo parvežti mažylės. Tas išsiskyrimas buvo, bet jis netruko nė valandos. Ir tikrai nesijaučiu kata ir nekaltinu personalo. Su mažyle miegojome kartu pirmą naktį lovoje, nes ji juk labai daug išgyveno. Ir ką aš galiu pasakyti, tai mieliausia ir ramiausia, amžinai besišypasanti būtybė žemėje.

  • Loreta

    Tie kūdikio išsinešimai neva mama pailsėtų tikrai yra kažkokia nesamonė. Juk mes mamos laukiam savo mažulėlių taip ilgai, neskaičiuojant tų 9, nešiojimo po savo širdimi mėnesių.
    Tik kartais skaitant tokias istorijas, man vis kyla klausimas, kas trukdo pasakyti, jog norime būti su kūdikiu kartu palatoje? Po gimdymo galbūt galvoj ir širdy sumaištis, nes ir fizinių jėgų nemažai atiduota, gal ir gimdymas komplikuotas ir ne visos sugeba priimti sprendimus, nes tai be galo emociškai ir fizškai stiprus išgyvenimas, bet gal savo norus galima pareikšti prieš gimdymą, o kur lieka vyras, kuris turėtų būti mūsų norų pildytojas?
    Aš pati 2015 08 16 pagimdžiau dukrytę. Nelankiau kursų, skaičiau vos vieną knygą ir keletą straipsnių, bet manau man to užteko savo tvirtai nuomonei sustiprinti, ko aš noriu gimdykloje ir kaip noriu elgtis su savo kūdikiu po gimdymo. Visą gimdymą kol dar galėjau balsu kalbėjausi su savo mažiuke, sąrėmiams stiprėjant, ją drąsinau mintimis. Po gimdymo gimdykloje kartu buvom visi trys, vyras visą laiką buvo šalia mažosios kol ją tikrino, valė, po to nešiojo, kol rūpinosi personalas manimi, po to buvom kartu kol ją maitinau ir ilgiau. Ir taip, atėjusi moteris pasakė, jog išsineš kūdikį, aš iš karto paklausiau kur ir kam. Buvo atsakyta, jog į naujagimių skyrių patikrinimui. Neprieštaravau tam, bet pasakiau, jog noriu , kad paskui ją atneštų man į palatą nedelsiant. Tikiu, jog jei to nebūčiau pasakiusi, niekas man jos nebūtų atnešęs. Ir vos tik mane parvežė į palatą vyras nuėjo parvežti mažylės. Tas išsiskyrimas buvo, bet jis netruko nė valandos. Ir tikrai nesijaučiu kata ir nekaltinu personalo. Su mažyle miegojome kartu pirmą naktį lovoje, nes ji juk labai daug išgyveno. Ir ką aš galiu pasakyti, tai mieliausia ir ramiausia, amžinai besišypasanti būtybė žemėje.

    • Vitalija

      Graži jūsų istorija, Loreta! Džiaugiuosi ir už jus, ir už mažylę, ir už vyrą. Manau, jei dabar gimdyčiau savo pirmąjį vaikelį, mano istorija būtų panašesnė į jūsiškę. O tada, prieš aštuonerius metus, dar daug ko savyje nesuvokiau: savo nevisavertiškumo jausmo, savo bejėgystės, savo teisių neišmanymo, galų gale tiesiog neturėjau pasitikėjimo savo kūnu ir savo intuicija.

  • Olga

    Gimdžiau trečią vaiką nesusitarusi VGN. Kadangi gimdimas praėjo sklandžiai, gydytojai sutikus, planavome iškarto po gimdimo (išlaukus privalomą valandą) grįžti namo. Tačiau pamainos pasikeitė, gydytoja kažkur išėjo, ir kai užsiminiau apie savo pageidavimus seselėms, sulaukiau maždaug tokio atsakymo: “Dabar jus keliausite į pogimdyvinę palatą, o jeigu jums ne viskas gerai su galva, tai vaiko išvis neatiduosime”. Gulėdama ant vėžimėlio, nurengta ir prigrasinta, taip ir nesugebėjau jai nieko atsakyti… tik prašiau vyro, kad sektų ką darys su vaiku, kur nuneš. Gimdant gana neblogai sugebėjau kovoti už savo pageidavimus, tačiau kai užstatu laikomas vaikas (tikru arba psichologiniu, kai sakoma, jei nepadarysime to ir ano, vaikas baisiai susirgs, neišgyvens), sutiksi su viskuo…

  • Eli

    Praėjus beveik metams po dukrelės gimimo, maniausi jau išgijusi. Tačiau skaitant autorės istoriją ir paskui visų kitų mamų, pravirkau. Nors mano gimdymo patirtį galima vadint sėkminga, lyginant su kitomis, tačiau man buvo sunku. Dar ilga laiką po gimdymo kasdien migdydama dukrelę atmintyje kartojau visą įvykių seką, kad rasčiau atsakymą: ar galėjau aš kažką padaryti kitaip, kad vandenys būtų nubėgę patys, kad jie nebūtų žalsvi, kad galvelė būtų gerai įsistačiusi, kad virkštelė nebūtų apsivijusi kaklelio tam, kad po gimimo virkštelei būtų leista nustot pulsuoti prieš perkerpant, tam kad dukrytė visų pirma būtų paguldyta man ant krūtinės, o ne paimta kvėpavimo takų atsiurbimui. Tebūnie tas mūsų atsiskyrimas truko ne daugiau 5 ar 10 minučių ( tiksliai net ir nežinau kiek tai truko), bet jausmą atsimenu dar šiandien – tuštuma ir bejėgiškumas, girdėdama jos verkimą jaučiaus ramesnė (juk ji gyva!), tuo pačiu mėginau ją raminti garsiai kalbindama ją tais pačiais vardais, kuriais vadinau augančią pilvelyje. Nežinau ar ji girdėjo, galiu tik spėti. Tačiau žinau, kad ji gerai girdėjo ir atsimena aparatų skleidžiamą garsą, nes dar dabar įjungto siurblio bijo paniškai. Jo ir nebejungiame. Tarkim, viskas įvyko taip kaip turėjo įvykti, bet kaltinu save dar ir dėl to, kad žinodama ir suvokdama jog naujagimiui tik švelnumo ir meilės reikia, sugebėjau trinti jos nugarą taip, kad ji toliau verktų, nes neonatologė sakė taip daryti … Skaitydama kitų patirtį pradedu sau atleisti – vadinasi visos esame bejėgės tuo metu. Taip ilgai norėjau kažkam viską išpasakoti, ir gauti atgal atsakymą su supratingumu ar tai kažkokį patvirtinimą. Dabar viską parašiau. Kažkiek lengviau.

    • Vitalija

      Ačiū, Eli, kad pasidalijote.
      Labai svarbu yra pripažinti, kad mes esame pažeidžiamos. Mūsų motinystė yra ir mūsų jėga ir kartu mūsų silpnumas.
      Tokios patirtys kaip jūsų ir mano skatina mus permąstyti ir permąstyti viską iš naujo; kalbėdamos apie jas, dalindamosi jomis, patirdamos užuojautą ir supratimą iš kitų žmonių, mes sveikstame, paleidžiame neigiamas emocijas, išgedime savo svajonių netektį… ir susitaikome. Nes tai – praeitis. Nes tikrasis gyvenimas yra čia ir dabar; ir mes esame gyvos ir gyvi, galime džiaugtis savimi ir savo vaikais.
      Tai dovana.

  • Ash

    Apie ka sis tekstas? perskaiciusi du kartus, taip ir nesupratau, daug bereikalingu emociju ir blablabla, o esmes kaip nera taip nera

    • Vitalija

      Ačiū, kad skaitėte du kartus ir paskyrėte tiek daug laiko bandymui suprasti. Mūsų kiekvieno patirtys yra skirtingos ir, deja ne visada galime suprasti, kaip yra kitam. Vis dėlto bandymas suprasti kitą ir leidimas jam būti tokiam, koks jis yra, tai jau labai daug.

  • Katerina

    Vitalija, esate NUOSTABI MOTERIS, MAMA… nuoširdžiai dėkoju už Jūsų papasakotą istoriją, širdį jaudina, ašaros rieda skruostais… ne todėl,jog gailu, o dėl to, jog gražu, jausminga, taip artima ir žmogiška, išjausta, išgyventa, gyvenimiška, nesurežisuota ir nesuvaidinta. Šiltai Jus apkabinu…

Komentuoti: Vitalija Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *