Du tūkstančiai gyvenimų – ir tik vienas klausimas, arba Šiąnakt ir aš esu Paryžiuje

Šis straipsnis turėjo būti puikaus filmo „Human“ recenzija. Dabar jis irgi yra apie nuostabų filmą – tačiau ne tik. Esama tokių mažyčių, beveik nejuntamų vyksmų, iš kurių, sakyčiau, susideda pasaulio esmės: pirmas kūdikio krustelėjimas įsčiose, šnervių virptelėjimas paskutinįkart iškvepiant, subtilus dilgtelėjimas smegenyse patiriant nuostabą, oda perbėgantis šaltukas, išgyvenant siaubą dėl tiesiogiai tavęs neliečiančio, bet sukrečiančio įvykio. Lyg tas drugelio sparnų efektas, kai tai, kas vyksta ten, toli, tampa tavo, tavimi. Kai tai perkeičia ir tave. Todėl dabar šis straipsnis ir apie tai – apie švelnų drugelio sparnų prisilietimą, kitoje Žemės pusėje nuvilnijus cunamiui. Su meile – Prancūzijai; su meile – visai mūsų planetai, mūsų žmogiškiesiems namams. Kas esame mes, žmogiškosios būtybės? – klausiu savęs kartu su šio filmo režisieriumi, prancūzų menininku Yannu Arthusu-Bertrand‘u. Kas mes esame?

Prieš porą savaičių kelioms dienoms sustingau ties kompiuterio ekranu.

Esu dokumentikos gerbėja – knygose, filmuose, fotografijoje. Šveicarų psichoanalitikė Alice Miller yra rašiusi, kad liovėsi skaičiusi grožinę literatūrą, nes nėra nieko įdomiau ir stipriau už patį gyvenimą. Ir man taip. Esu pasakotoja. Esu pasakojimų, tikrų gyvenimo istorijų kolekcininkė. Iki šiol neradau nieko stipriau, nieko atviriau, nieko paveikiau nei tai, kas yra iš tiesų išgyventa. Renku savo ir kitų istorijas kūno atmintyje. Dalinuosi jomis su kitais. Tai, ką išgyvenu aš, tokiu būdu tampa tuo, ką išgyveni tu. Mes susisiejame.

Šioje Žemėje aš tokia ne viena. Filmas, ties kuriuo sustingau, vadinasi „Human“. Atsitiktinai radau jį internete – puikios kokybės, nemokamą, laisvai prieinamą. Jo sumanytojas ir režisierius irgi kolekcininkas. Prancūzas. Yannas Arthusas-Bertrand‘as. Žinomas kaip kelių kitų puikių projektų autorius (filmai „Home“ ir „Planet Ocean“, bestseleriu tapusi knyga „Earth from Above“). Išsiskiriantis ypatingu, subtiliu požiūriu į aplinką, kurioje gyvename mes, žmonės. Kviečiantis prisiimti atsakomybę. Įžvelgti gyvenimo grožį. Pajusti planetos pulsą. Įvertinti savo vietą. Autorius, kuriam būdingas platus žvilgsnis ir laisvas kvėpavimas.

Filmas „Human“ visuomenei pristatytas 2015 m. rugsėjo 11 d. Žiūrint į šią datą prieš tas porą savaičių, kai atradau šį filmą, šmėstelėjo mintis, kad gražu, jog autorius prisimena 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykius (nors daugiau jokių nuorodų į juos nėra), bet kartu tas prisirišimas kažkoks sentimentalus. Kai visa kita tiesiog puiku. Juk jau seniai praėjo, nebeaktualu. Dabar tai vertinu kaip nuorodą. Ženklą. Sąsają. Kaip ir tą jausmą, apėmusį peržiūrėjus filmą: privalau apie jį parašyti, pasidalinti juo su kitais, bet dar reikia šiek tiek lukterėti.

Lukterėjau. Lapkričio 14-osios rytą supratau, kodėl. Nes filmas „Human“ yra ir apie tai, kas atsitiko Paryžiuje. Nes jis yra žinutė visiems mums. Ten ir čia. Stebėdama viešojoje erdvėje verdančias aistras, suprantu, kad daugiausia, ką galiu padaryti šiandien, tai parašyti šį tekstą. Ir širdimi palaikyti visus kenčiančiuosius, visus ieškančiuosius, visus mylinčiuosius. Ir ne abejose, o visose pusėse.

Šiame filme nėra specialiųjų efektų. Nėra profesionalių aktorių. Aktorių iš viso nėra. Jame nėra intriguojančio scenarijaus ar ypatingo garso takelio. Tai kas jame yra? Daug daugiau negu tiesiog filme – pats mūsų, žmonių rūšies, gyvenimas. „Svajojau apie filmą, kuriame žodžių galia veiktų kartu su pasaulio grožio galia. Filmas vienija balsus visų tų vyrų ir moterų, kurie man patikėjo savo istorijas. Filmas tapo jų balsu“, – prieš porą mėnesių šį filmą pristatė pats režisierius.

Nežinau, ką jis pasakytų šiandien, po 2015 m. lapkričio 13-osios įvykių jo gimtoje šalyje. Bet renkuosi tikėti, kad jis ir toliau keltų tuos pačius klausimus, kuriuos kėlė filmuodamas: „Aš esu žmogiškoji būtybė tarp septynių milijardų kitų žmogiškųjų būtybių. Jau keturiasdešimt metų fotografuoju mūsų planetą bei žmoniją ir jaučiu, kad žmonių rūšis į priekį nepasistūmėjo. Mes vis dar negalime gyventi kartu. […] Pasinerdamas į Kito patirtį, aš jaučiu poreikį suprasti. Ką reiškia būti žmogumi šiandien? Kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Ar mūsų skirtybės iš tiesų yra tokios didelės?“

Dveji metai filmavimo. Penkiasdešimt šalių. Du tūkstančiai interviu. Veidai, veidai, veidai… Žmonės, kurie išdrįso atsiverti. Kalbėti. Papasakoti savo istorijas. Tikras. Kai kurie – pirmą kartą. Veidai – tik veidai, juodame fone. Nieko daugiau. Kiekviena emocija kaip ant delno, nenuslepiama. O ir tikslas – pasidalinti, kad išgirstų. Sukrečiantis atvirumas. Nuoga, autentiška tiesa. Kiekvieno kitokia.

Filmas ilgas – rasite tris jo dalis, kiekviena po pusantros valandos. Galima žiūrėti kąsneliais: po istoriją ar istorijų grupę, kasdien. Kad primintų, kas mes esame, kaip mes esame. Galima vienu ypu, bet tada dings subtilumas, galimybė panirti giliau. Kartu išgyventi. Visos trys dalys apima atskiras temas; sunkias temas. Tas, apie kurias mes retai kada išdrįstame iš tiesų atvirai. Net su artimiausiaisiais. Liūdnas temas. Baisias temas. Gilias temas. Džiaugsmingas temas. Jomis, beje, irgi retai kada atvirai pasikalbame.

Meilė, galia, pinigai, karas, migracija, homofobija, prievarta, badas, laimė… Paklausti, žmonės atsiveria. Vaikai. Netekę tėvų. Prievartauti. Parduoti. Moterys. Prostitutės. Motinos. Turtuolės. Vargšės. Beteisės darbininkės. Vyrai. Tėvai. Sūnūs. Gėjai. Kariai. Žudikai. Mylimieji. Mylintieji. Elgetos. Išminčiai. Tiek daug skirtumų. Ir tiek daug bendrystės: stebi akis, ir supranti, kad skirtumai tėra tiek nedaug, jei įžvelgi esmę.

Kaip skirtukai tarp temų naudojami Žemės vaizdai: krutančios, kintančios, judančios. Su žmonėmis ir be jų. Šiukšlynai ir kalnai. Visa maišosi. Nėra nieko amžino ir kartu visa yra amžina. Šie vaizdiniai ypač stiprūs, bandant susivokti, ką aš, moteris, mama, jaučiu gyvendama šios dienos tikrovėje. Šios nakties Paryžiuje. Pakilusi aukštyn – į paukščio ar režisieriaus kameros aukštį, – matau tą judėjimą: iš vieno žemyno į kitą juda spalvinga, gyva, krutanti masė. Maišosi, susilieja spalvos. Skirtingų faktūrų uolienos trinasi, gludina kampus. Tėkmė visaapimanti, nepaklūstanti vieno valiai. Nieko naujo – toks yra Dėsnis.

Tačiau čia, ant žemės, šitame mieste, šitame kambaryje, man, net ir suvokiančiai didįjį Kaitos Dėsnį, – man baisu. Neramu. Aš jaudinuosi dėl savęs. Dėl savo vaikų. Aš pykstu, kad griaunamos mano įsivaizduojamo pasaulio sienos. Aš trokštu taikos ir saugumo. Jausti – tai žmogiška. Stebiu save. Prisimenu Dalai Lamą, kalbantį apie brolio mirtį: mirtis žeidžia. Ir tai skauda. Net Dalai Lamai. Bet už šitos patirties yra ir kita patirtis. Ar turiu savyje jėgos ir drąsos žvelgti giliau, anapus savo baimės, pykčio, nerimo?

Susivieniju su filme kalbančiu tėvu, kurio mažametė dukra buvo nužudyta kare: skauda, bet meilė yra vienintelis galimas kelias. Susivieniju su kareiviu, nušovusiu vaiką: neištaisoma, neužpildoma tuštuma, bet būtent ji kviečia atsigręžti į savo sielą. Susivieniju su bedante, raukšlėta sene, alkiui malšinti renkančia grūdus žiurkių urvuose ir su meile dėkojančia Dievui, kad jis ja pasirūpina. Su vyriškiu, prisipažįstančiu, kad jis neturi jokio išsilavinimo ir tai yra pats baisiausias skurdas. Su kareiviu, kuris prisipažįsta žudydamas patiriantis malonumą. Ir man skauda. Pati sau primenu, kad jausti yra žmogiška.

Susivieniju su motina, džiaugsmingai kalbančia apie savo vaikus. Susivieniju su tėvu, pasakojančiu, kad besąlyginis homoseksualaus sūnaus priėmimas buvo didžiausia dovana jų santykiams. Su vyru, iki mirties slaugiusiu savo mylimą žmoną: praususiu ją, maitinusiu, nešiojusiu ant savo rankų. Su moterimi, kuri išdrįso pasipriešinti savo vyro prievartai ir tik taip išgelbėjo šeimą. Su kaliniu, kuris prisipažįsta, kad meilės išmoko iš savo aukos mamos. Verkiu. Bet ir kiek daug vilties. Šviesos. Tikėjimo. Ir tai yra žmogiška.

Režisierius teigia, kad šis filmas yra kvietimas mums visiems, gimusiems šioje Žemėje žmonėmis, išgirsti vienam kitą ir pradėti gyventi kartu. Sugyventi.

Suprantu, kad visa, ką galiu padaryti čia ir dabar, prisidėti prie šio jo kvietimo. Nors aplinkui girdžiu raginimą keršyti. Nors jaučiu baimę. Nors aišku, kad karas vyksta. Kad jis jau čia. Kad iš tiesų niekad ir nebuvo pasitraukęs. Tebuvo atokvėpio akimirka. Kai trinantis smiltims vienoms į kitas, didesniosios maniškę trumpam aplenkė. Bet juk ir neaplenkė – tiesiog judesys buvo toks menkas, kad aš, grumdyta ir daužyta, jo nepajutau. Patikėjau, kad atėjo ramybė ir kad tai jau visam. Tai iliuzija. Visa juda. Visa mainosi čia ir dabar. Kartais esi cunamio sūkuryje. Kartais – priešingoje Žemės pusėje. Bet drugelio sparno prisilietimą vis tiek gali pajusti.

Mano mažyliai miega. Interneto erdvė mirga Prancūzijos vėliavos spalvomis. Pasisakymais apie nerimą Briuselyje. Apie pasirengimą kritinei padėčiai Londone. Apie prievartaujamas moteris Švedijoje. Apie peiliais užbadytus gydytojus Vokietijoje. Apie Rusijos įžvalgas Europos ateities atžvilgiu. Apie Japonijos uždarumą islamui. Jei panyru į ją, man pasidaro baisu. Pradedu užmiršti, kas mus vienija. Širdis plaka dažniau. Kraujas rausvina skruostus. Kumščiai spaudžiasi. Noriu krautis lagaminus, žadinti vaikus ir kažkur, bet kur pabėgti. Kol dar galiu. Nes nenoriu, kad mane ar mano dukras užbadytų. Išprievartautų. Apipjaustytų.

Įkvepiu. Stengiuosi prisiminti, kas mus vienija. Ieškau širdyje šviesos. Ramybės. Suvokimo, kad esu savo namuose. Kad šiame trapiame, gražiame pasaulyje niekada nebuvau ir nebūsiu saugi. Kad tarp gimimo ir mirties besidriekiantis gyvenimo siūlas nepaklūsta mano valiai. Kad vienintelė išeitis man, žmogiškajai būtybei, yra nerti gilyn į save ir atrasti ten tai, kas yra žmogiška. Man būtų lengviau, jei turėčiau bendraminčių. Nes dalindamasi savo patyrimu aš jaučiuosi gyva. Reikalinga. Vertinga. Nes kai su manimi dalinasi Kitas, aš praturtėju Jo istorija.

Pažiūrėkite filmą, žmonės. Ir susitikime pasidalinti. Atvirai. Sunkiomis ar gražiomis temomis. Savo asmeninėmis istorijomis. Nes tai yra viskas, ką turime. Nes tai yra viskas, kas daro mus žmogiškus.

Filmo tinklalapis: http://www.human-themovie.org/

vitale.lt Human vol. 1

 

 

 

vitale.lt Human vol. 2

 

 

 

 

vitale.lt Human vol. 3

 

 

 

 

Straipsnis skelbtas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-11-17-du-tukstanciai-gyvenimu-ir-tik-vienas-klausimas-arba-sianakt-ir-as-esu-paryziuje/137331

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *