Būti dula: ištikima sau, atsidavusi kitiems

Visame pasaulyje kovo 22–28 d. švenčiama Dulų savaitė. „Ką ji reiškia man?“, – svarstau, slaugydama savo sergančius mažylius ir protarpiuose vis prigriebdama kokią užduotį, kad prisidėčiau prie šios šventės minėjimo Lietuvoje. Ką ji reiškia man? – toks šių metų kovo mano gyvenimo leitmotyvas. Ką man apskritai reiškia būti dula? Klausimas, kuriuos vidinėje tyloje nešiojuosi jau ne vienerius metus, bet šiemet itin aiškiai, skaidriai iškyla – galbūt todėl, kad sausį, baigiantis pirmiesiems dulų mokymams mūsų šalyje, paklausta, su kokia mintimi atėjau, atsakiau nė kiek nesudvejojusi, tvirtai: „Atėjau su jausmu, kad esu dula.“ Lyg garsiai būčiau ištarusi savo likimą, savo galutinį sutikimą – tarnystei.

O vakar lyg balandis iš dangaus nusileido – laiškas nuo kunigo, gyvenančio už jūrų marių ir daugelį metų tyliai globojančio Lietuvoje gimimo ir gimdymo kultūrą. „Štai aš esu Viešpaties tarnaitė…“ – skamba jame kovo 25-osios, Viešpaties Apreiškimo Šv. Mergelei Marijai, proga. Ir ne bet kaip skamba, o – įsiskaitykite – cituoju originalų laišką:

εἶπεν δὲ Μαριάμ, Ἰδοὺ ἡ δούλη κυρίου: γένοιτό μοι κατὰ τὸ ῥῆμά σου.
Eipen de Marijam: idū hė dūlė kyrijū, genoito-moi kata to rėma-sū.
Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teįvyksta  man pagal tavo žodį.

…Ir man viskas stojasi į savo vietas, ir, o, kaip giliai viskas susiję ir kaip viskas paprasta!

Jaučiuosi it maža mergaitė, keliavusi ilgą kelią ir vis atrasdavusi jame dailių, bet paskirų karolėlių. Ir štai staiga prieš akis – dalis vėrinio ant to paties kelio, dulkėse, mindžiota daugelio kojų ir nepastebėta, ir aišku, kad jame trūksta tų kaip tik mano rastų kelių karolėlių!.. Telieka paimti tą dalį, nupūsti dulkes, nublizginti, viską dailiai suverti ir užsikabinti ant kaklo… Kad spindėtų kaip pirmoji vaivorykštė, kad visiems praneštų džiugiąją žinią, kad būtų perduota toliau!

Kai prieš porą metų pradėjome dulų veiklą Lietuvoje, ilgai ieškojome termino, kaip šią veiklą kuo tiksliau, gražiau įvardinti. Ko tik nebuvo siūlyta: patarnautojos, patarnės, doulos, gimties palydėtojos… Nors Lietuvių kalbos komisija bandė atkalbėti, likome ties „dula“, kilusio iš mano citatoje juodai išskirto senosios graikų kalbos žodžio δούλη, doûlos (IPA /dǔː.lɛː/). Dula – kasdienei šnekai tarpusavyje ir su moterimis, su žurnalistais ir visuomene. Nes tarptautinis, trumpas, atpažįstamas. Teisiniams dokumentams vartojame „gimdyvių padėjėjas“ – kad būtų aiškesnė funkcija ir paprastesnis suvokimas. Dalis mūsų tapatinasi su „gimties seserimis“ – jos taip tarsi jaukiau, lietuviškiau skamba. O man patinka „dula“ ar netgi „dūla“ – nes jo kilmė veda gilyn, į praeitį, nes leidžia man susilieti su tūkstančiais moterų kartų, gyvenusių prieš mane, maitinančių mane kaip šaknys, kaip gelminiai šaltiniai – tiek genetikos, tiek materialinės ir dvasinės kultūros prasme. Ir kartu tai terminas, kuriuo galiu susisieti su tūkstančiais šiandienos bei rytdienos moterų, besirenkančių gimdyvės padėjėjų kelią įvairiose šalyse, – pasiūlytas prieš gerus tris dešitmečius, jis jau tapo norma ir yra atpažįstamas turbūt visuose žemynuose.

Tačiau nuoširdžiai nustembu šį žodį atradusi kunigo laiške. Nežinojau, kad būtent jis vartojamas Marijos atsakyme apreiškimo dieną – tas pats, iš kurio viso pasaulio dulos kildina savo vardą, tas pats graikiškasis „tarnaitė, vergė“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai žemakilmis žodis ir žemakilmės pareigos, kuriomis nėra kuo didžiuotis, – būti kažkieno tarnaite, verge, žmogumi, kuris atlieka viską pagal kito valią. Tačiau tada iš kur tas džiaugsmas širdyje, padedant kitai moteriai? Iš kur tas neapsakomas išdidumas pačia plačiausia, šviesiausia šio žodžio prasme, kai žinai, kad esi reikalinga, kai jauti, kad tai, ką darai, yra be galo be galo svarbu?

Ir štai, pasirodo, atsakymas į mano klausimą slypi Marijos atsakyme: „Štai aš Viešpaties tarnaitė…“ Marija ištaria žodžius su tokiu pat nuolankumu, meile, (pasi)tikėjimu ir pasididžiavimu savo misija, kaip kad mes, šiandienos dulos, sutinkame pakviestos ateiti į moters palydėjimo ir jos vaiko gimimo šventę, prisiliesti prie šio kūrimosi stebuklo. Būti dula, tarnaite, patarnaujančiąja gimties virsmui, yra jautri ir sakrali užduotis, per ją skleidžiasi gyvybės esmė. Tai yra aukščiausias išgyvenimas, tai ne „tiesiog tarnaitės“ pareiga, už kurią gauni atlygį duonai kasdienei, bet ir didžiulė dovana, malonė. Ir kas jos nėra patyręs, sunkiai gali suvokti, kodėl kai kurios dulos neiima atlygio už savo pagalbą.

Nesvarbu, kokios konfesijos esi ar nesi, kokiai religinei bendruomenei priklausai ar nepriklausai, tiki Dievo ar ne, gimimo slėpinys užgimimo akimirką atsiveria ir pasaulis persimaino. Moteris tampa mama, vaikas tampa atskiras. Sekundei viskas tarsi sustoja: liaujasi skausmas, veiksmas, įtampa, tada pasigirsta garsas – gal mamos atodūsis, gal vaiko riksmas, gal tėčio ar gydytojo žodis, ir gyvenimo ratas vėl įsisuka, bet jau visai kitaip. Dalyvauti šiame vyksme man reiškia suvokti žmogiškumo paradoksą – mūsų menkumą ir kartu didybę. Kaip rašo Amy Wright Glenn knygoje „Birth, Breath and Death“, šiuose tarpuose tarp įkvėpimo ir iškvėpimo gali patirti visą Dievo didybę. Suvokti, kad gyvenimas tiek ir tėra: unikalus, neįtikėtinas mūsų buvimas tarp gimties ir mirties.

Būti dula man reiškia būti moterimi pačia gryniausia, paprasčiausia moteriškumo prasme. Moterimi, kuri pastoja, gimdo ir augina, per tai patirdama gyvenimą, ir kuri dalijasi šia savo patirtimi. Sutikimas tai daryti – sutikimas išnešioti kūdikį, leisti jam užgimti per tavo kūną, leisti jam misti tavo pienu ir mėgautis tavo rankomis – man yra ir tam tikra nuolankumo (tarnystės) forma. Tačiau tai nuolankumas ne pasyvaus paklusimo, bet aktyvaus, visaverčio gyvenimo prasme. Tai sutikimas gyventi pagal esamos Visatos tvarkos dėsnius (ir jie toli gražu nėra tapatūs žmogiškiesiems teisės aktams), o ne noras jiems priešintis. Kai sutinku gyventi pagal šiuos dėsnius, sutinku gyventi besimėgaudama, džiaugdamasi savo kūniškumu ir moteriškumu, skleisdamasi moterystėje ir motinystėje, bendrystėje. Tai ne vergės, prievarta ištrauktos iš savo namų erdvės, bet sąmoningo, veiklaus, atviro, teikiančio ir priimančio gyvenimo dovanas žmogaus būtis. Priešingu atveju negalėčiau būti dula – nes negalėčiau pripildyti kitos širdies tuo, ko neturiu pati.

Būti dula su kita moterimi man taip pat reiškia: gebėti tapti nematoma, bet veikiančia – pratekėti tarp sąrėmių, santykių, skausmo ir nerimo kaip vanduo tarp pirštų; gebėti išlaikyti savo atvirą ir mylinčią širdį, šiltas akis, gyvas rankas ir skaidrų protą, visiškai atsiduodant kito žmogaus poreikiams; gebėti apgaubti moterį ir jos vaikelį rūpesčiu, lyg sukurtum jiems nuo viso išorinio pasaulio atskiriantį minkštutį kokoną, lyg verptum plonutėlytes gijas savo žodžiais, prisilietimais, žvilgsniais jųdviejų labui, jų gerovei; gebėti žvelgti moteriai į akis taip, kad tavo žvilgsnyje ji išskaitytų savo stiprybę; gebėti būti šalia šeimos taip, kad tėtis per tave atrastų savo vietą ir dar stipriau pamiltų savo moterį; gebėti būti šalia taip, kad vaikelis pajustų, į kokį nuostabų pasaulį jis atkeliauja.

Ir kita šios užduoties dalis – būnant kitam, išlaikyti save. Savo šerdį, savo asmenį. Gebėti intensyviausiais pasinėrimo į kitą žmogų laikotarpiais likti ištikima sau, prisiminti savo vertybes, savo poreikius, savo gyvenimą, ir tai gerbti. Čia nereikalinga mano kaip savęs auka – atvirkščiai, čia reikalinga sveika, stipri, brandi, pilna asmenybė. Kaip ir moterystėje – vyrui reikia visavertės, save mylinčios moteris. Kaip ir motinystėje – vaikui reikia mamos, gyvenančios laimingą savo gyvenimą ir teikiančios jam besąlygišką meilę. Kaip dirvos, iš kurios gali pasisemti jėgų, bet negali jos nualinti. Aš privalau būti gera sau – kad būčiau gera savo artimiesiems ir savo, kaip dulos, moterims. Kad galėčiau tikrai nuoširdžiai pradėti tarti: „Štai aš...“ Nes be šito aš patarnauti tikrai reikštų tiesiog vergauti. Nes be šito aš neįmanoma užbaigti taip, kaip reikainga: „Štai aš, sutinkanti būti Tavo tarnaite“…

Dėl to ir mąstau, ir dėlioju savo gyvenimo karolėlius vieną prie kito: kas dera, kas kam priklauso, kad pajusčiau, jog jau tai, jau yra, jog jau šis derinys ir yra kuo didžiuotis.

Ir nustembu, koks sodrus šis laikas yra tų karolėlių-įvykių, ženklinančių naujos gyvybės, prabudimo, šviesos pradžią: nuo kovo 20-osios, minimos kaip Žemės diena, kaip simbolinis lygiadienis, kai Saulė ima vėl kopti į viršų, per kovo 21-ąją, 2013 m. JT paskelbtą Tarptautine miškų diena, per kovo 22-ąją, Vandens dieną, per kovo 25-ąją, kai, tikima, Marija ištarė savo sutikimo žodžius savo Viešpačiui, kai į Lietuvą grįžta gandrai, iki kovo 28-osios, kuria užsidaro Pasaulinė dulų savaitė. Gražu, kad šiemet iš karto čia pat ir Šv. Velykos: kad būtų dar tirščiau, dar sodriau, dar gyvybingiau.

* * *

Vakar su vaikais buvau trumpam išėjusi pasivaikščioti, saulės šviesos pagaudyti, kad greičiau kūnas ir siela atsigautų. Didžioji, kaip Pepė, – daikteliautoja, turi įprotį vis žvalgytis, pastebėti, atrasti. Ir tokia neįtikėtina, paprasta ta jos nuostaba į pasaulį! Štai pakrapštė, pakrapštė pagaliuku žemę prieparkyje ir klausia: „Mama, o kieno čia dantys?“ Žiūriu, tikrai – kieno? Suprantu, kad krūminiai, stambūs, rudi, lyg ir per dideli šuniui, primenantys arklio, bet iš kur gi arklio dantys viduryje miesto, ant kalnelio tarp daugiabučių? Išsikėtoję tarp grumstų, lyg provokuoja, lyg erzina. Toks jausmas, kad žiema, bėgdama nuo grįžtančios šilumos, juos čia tyčia išspjovė – kad, svaigindamiesi saule, nepamirštume, jog šitame pasaulyje yra ir pabaiga. Bet yra ir pradžia, dingteli, yra: kėpso sau tie dantys, negyvi, lėtai beyrantys, o aplink juos klevų gemalėliai iš sėklų galveles kelia, ir toks gražus jų žalumas pavasario išsiilgusioms akims, ir toks gaivus jausmas galvose.

Tikiuosi, vaikai pasveiks ir aš galėsiu sudalyvauti Pasaulinės dulų savaitės renginyje Vilniuje. Na o jei negalėsiu, esu rami: per pastaruosius kelerius metus patyriau, kad šiame kelyje esu ne viena. Ir visų mūsų, dulų, širdys lygiai taip atviros susitikimui su kita moterimi, jos rūpesčiui ir lūkesčiams, ir visų mūsų rankos yra lygiai taip pat švelnios ir įsiklausančios, ir visų mūsų mintims yra savas šis leitmotyvas: „Štai aš, mieloji, dula – Tavo tarnaitė…“

Straipsnis skelbtas www.bernardinai.lt