Vasario 19-oji. Dveji metai po kratos mūsų namuose

Šiąnakt sueina lygiai dveji metai nuo to ryto, kai mūsų namuose buvo atlikta krata. Ilgi dveji metai, per kuriuos viskas tiek daug pasikeitė ir kartu nepasikeitė niekas.
Visus šiuos metus svarsčiau, ar noriu viešai papasakoti, kaip iš tiesų jaučiausi tuo metu. Kaip tebesijaučiu iki šiol. Vis dar nežinau, tačiau jausmai, išgyventi tą rytą, tebėra gyvi, stingdantys kraują.
Mes pakeitėme butą. Jau du kartus. Mergaitės paaugo. Gimė trečiasis. Gyvenimas teka ir, regis, viskas pasimiršta, tačiau Damoklo kardas tebekabo.  Ir tarsi nieko nevyksta, tylu ne tik žiniasklaidoje, tylu ir mūsų namuose. O vis dėlto baimės šešėlis nedingo – lyg vietoj dangaus virš galvų būtų dangtis, lyg vis dar neturėtume kuo kvėpuoti.
Garsesni žingsniai koriduriuje, netikėti skambučiai į duris, prie namo stovintis policijos automobilis, pilki vyrai ir moterys lediniais žvilgsniais, tam tikrų tuo metu itin piktai, agresyviai nusiteikusių politikų ir medikų veidai jau šios dienos žiniasklaidoje – visa tai kelia prisiminimus, kelia – neslėpsiu – baimę.
Bijau, kad vieną rytą vėl būsiu pažadinta skambučio į duris. Kad būsiu išprašyta su vienais apatiniais iš pieneliu įkvipusio patalo į spigią šviesą. Kad būsiu purtoma baimės, kad nepažadintų vaikų, ir nerimo – nes ką gi o ką gi reikės daryti, jei vis dėlto juos pažadins?.. Kad ta moteris, kurią pareigūnai pristato kaip vaiko teisių saugotoją, nutars, kad aš netinkamai auginu vaikus – nes gal ne taip gimdau, ne taip žindau, gal ne taip migdau, gal?.. Kad vėl bus išdraskyti, išmėtyti, išniekinti mūsų daiktai, ištryptos grindys, išsinešti vaikų piešiniai, nuotraukos, filmukai… Kad iš namų teliks šaltis ir jausmas, kad tu jų nebeturi – tokių, kokie turi būti namai: saugūs, gerbiami, tokie, į kuriuos norisi sugrįžti.
Ne kartą mintyse prasukau pačius blogiausius to ryto padarinių scenarijus: ir vis dėlto man jie visi – apie viena – kad mes netenkame vaikų. Ir kaip su tuo reikia susitaikyti, ir kaip tai reikia išgyventi, ir kokia idėja verta šios aukos?.. Ar verta? Ar iš tiesų verta?.. Supratau, prie kokių sunkių sprendimų turėjo stovėti išeinantieji į miškus okupuojant Lietuvą ar pasitraukiantieji į užsienį, atsiskiriantys nuo artimiausių žmonių – dėl idėjos, dėl to, kuo šventai tiki. Supratau ir tai, kad sunku atsisakyti idėjos dėl savo baimės ar patogumo, – nes tai reiškia išduoti pačią savo esmę, žmogiškumo šerdį, ir už tai gali tekti mokėti nuolatine neapykanta sau, savo silpnumui…
Ar mano vaikai man kada nors atleistų už tai, kad būtume atskirti dėl to, kad aš kovojau už teisę jiems saugiai gimti namuose? O vyras?.. Už tai, kad šeimos saugumą iškeičiau į iliuziją, kad gyvename demokratinėje šalyje, kur problemos sprendžiamos, o ne užgniaužiamos?.. O ar atleistų, jei to nedaryčiau? Jei būčiau nesąžininga su savimi ir kitais? Jei prisitaikyčiau, tylėčiau, meluočiau?.. Nežinau.
Tačiau, nepaisant šiandien teberusenančios baimės, tikėjimas liko: tikiu, kad moteris jaučia, kur jai geriausia gimdyti, o vaikeliui gimti. Tikiu, kad moters apsisprendimas turi būti gerbiamas ir jo paisoma. Tikiu, kad valstybė gali ginti savo piliečius, o ne juos žlugdyti. Tikiu, kad žmonės gali ugdyti savyje jautrumą kitam, empatiją, toleranciją. Tačiau tam yra BŪTINA prie įsčiose bręstančio, prie tokio trapaus užgimimo akimirką ir tokio neįtikėtinai gyvybingo jau užgimusio vaikelio liestis su ypatinga pagarba, su ypatingu švelnumu, atida ir rūpesčiu. Su meile. Jei to nesieksime, ydingas ratas suksis toliau, o mes ir ateinantieji po mūsų mokėsime už šitas klaidas.
Praėjo dveji metai, ir labai liūdna, kad tai, ko siekėme mes, iniciatyvos “Gimimas Lt” komanda, palaikoma artimųjų, draugų, tarptautinės bendruomenės, Lietuvoje iki šiol nesulaukė deramo dėmesio – taip ir neatsirado progų nei diskutuoti, nei ieškoti konstruktyvių sprendimų su sveikatos priežiūros sistemoje dirbančiais valdininkais ar politikais. Su medikais kalbėjomės daugiau – tačiau irgi tik už uždarų durų, privačiai…  Nes visi bijo. Ko bijo, taip iki galo ir nesupratau… tačiau ir mano, ir jų baimė turbūt tos pačios kilmės.
O pasaulyje tuo metu daromi tyrimai, didelės ir išsamios mokslinės studijos, į kurias pažvelgus norisi pakviesti: ne raganas reikia medžioti, o užtikrinti moterims ir vaikams galimybę gauti pagalbą ten, kur jie jaučiasi saugiausiai, o ne ten, kur bandoma tą saugumą jėga primesti. 2015 m. jau pasirodė dviejų didelių studijų, atliktų JK ir Islandijoje, rezultatai – gimdyti namuose saugu taip pat, kaip ir ligoninėje, net – dėmesio! – aukštesnės rizikos moterims. Jei yra suteikiama pagalba. O jei ne, telieka tikėtis, kad už tai, jog pasirenki gimdyti namuose be jokios pagalbos, nesulauksi kratos.
Prieš dvejus metus vasario 19-ąją turėjome ruoštis penktajam dukters gimtadieniui. Tąkart nei torto neiškepėm, nei padorios šventė nesurengėm. Buvo nyku. Liūdna. Graudu. Tikiuosi, šiemet bus geriau:)
Prieš dvejus metus vasario 19-ąją iniciatyvos “Gimimas Lt” teisininkė buvo susitikusi su vienu politiku ir dalijosi mintimis, kaip būtų galima inicijuoti šios srities pokyčius. Politikai greitai nutilo, nors Seime buvo pateiktas išaiškinimas, kad daugelyje šalių gimdyti namuose ir gauti medikų pagalbą yra laikoma lygiavarte, teisėta praktika. Politikai tebetyli – su viltimi, kad jei kada nors baigsis su gimdymu namuose susiję teisminiai procesai, bus galima kalbėti garsiau.
Prieš dvejus metus keturios Lietuvos pilietės kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą prašydamos įvertinti, ar saugios medicininės pagalbos neužtikrinimas gimdant namuose nėra žmogaus teisių pažeidimas. Tyla tęsiasi iki šiol – kyla jausmas, kad ji gali nieko gero nežadėti…
Prieš dvejus metus pirmą kartą susitikome su Lietuvoje dirbančiomis akušerėmis. Džiaugiuosi, kad per šiuos metus kartu su akušerėmis, gydytojais ir mamomis nuveikėme ir šį tą tikrai gražaus ir gero – pavyzdžiui, mūsų šalyje pristatėme dulų pagalbą moterims gimdymo metu. Bet tai – jau kita tema.
Taip pat džiaugiuosi, kad vaikai auga. Kad sugebėjau jiems neperduoti savo baimių: abi kratą išgyvenusios dukros žino, kad policininkai atlieka savo darbą ir saugo valstybės piliečius, jos nebijo skambučių į duris – priešingai, jų laukia su džiaugsmu. Jos nekelia klausimų, ar jas kas nors iš mūsų namų gali atimti. Tiesa, didžioji kartais paklausia, kada policininkai atiduos jos filmukus, bet lyg šiaip, tarp daugybės kitų smulkių reikalų: tą pamečiau, aną išpyliau, tas dingo, anas atsirado… Filmukus susiradom kitus. Namus, tikiuosi, irgi užsiauginsime – po truputį po truputį, žiūrėk, ims ir sugrįš jaukumo bei saugumo jausmas. O ar grįš pasitikėjimas valstybe – nežinau… Bet vasario 16-ąją šventėme. Ir, sakyčiau, visai iš širdies:)
Linkiu visiems ramios ir šviesios 2015-ųjų vasario 19-osios – ypač Inesai, Ivetai, Jurgai ir jų šeimoms.

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

14 Komentarai

  • Rima

    Begales yra pavyzdziu kaip gimdymas namuose pasibaigia. Galima ivairi baigtis ir liudniausios pasekmes. Aisku kiekvienai moteriai rinktis, bet ….. Moterys rizikuoja savo vaiku, savimi…. Tokia praktika priimtina nebent kokioje Indijoje, Amazones dziunglese ir pan. Tai sarlatanizmas, rizikavimas kitu sveikata, gyvybemis. Pasiziurekime vien i skaicius, kai moterys pradejo gimdyti ligoninese, kaip sumazejo kudykiu ir gimdyviu mirtingumas, komplikaciju tikimybe ir t.t. Gerai, kad viskas gerai baigiasi… Ar ta “akusere-ginekologe” prisiima kazkokia atsakomybe?
    Tam reikalui yra specialistai, turintys visa iranga, pasiruosima ir t.t. Juk neskraidome lektuvais patys, netiesiame eletros liniju, nesigaminame patys sau automobiliu ir t.t. ir t.t. Tam yra specialistai, kurie ismano savo sryti.

    • Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

      Būtent, Rima, jūs teisi. Apie tai ir eina kalba – kad kultūringose šalyse, o ne Amazonė džiunglėse, į namuose vykstančius gimdymus atvyksta specialistai – medikai. Ir visi esami moksliniai tyrimai rodo, kad tai yra saugi praktika, jei valstybė nustato tvarką, kaip tokios medikų paslaugos yra teikiamos. Šveicarija, Danija, Olandija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Norvegija, Švedija, Latvija, Lenkija ir daugybė kitų šalių suteikia moterims galimybę pasirinkti saugų gimdymą ne ligoninėje, o mažuose natūralaus gimdymo centruose arba namuose. Ar mes esame tokio lygio šalis, ar vis dėlto primename Amazonės džiungles? Ateitis parodys.

  • Kęstutis

    Straipsnis sukrečiantis, ypatingai po Vasario 16-osios. Be galo primena mūsų jauseną ir gyvenseną svetimos okupacijos laikais. Baime ir prievarta valdomą valstybę, kurioje meilei ir pagarbai kitam žmogui, vietos nėra.
    Kas tą dieną įvyko, baisu, bet kas dar baisiau yra, kad per tuos dvejus metus nieko nebuvo daroma, nieko padaryta. Vaikai tebelaukia policininkų išsivežtų filmuku, tėvai savo darbui reikalingų kompiuterių, vaizdo įrašų, dokumentų ir rankraščių. Jausmas kaip sapne; kaip staiga sustojusioje siaubo filmoje. Susigūžus belaukiant, kad kiekvienu momentu jėgos struktūrų mašina gali vėl pradėti girgždeti. Ir vėl smogti geležiniu kumščiu i mūsų gyvenimą.
    Ar tokios mes Lietuvos laukėme, ar tokios mes Lietuvos norime?

  • o_vaikyti

    Vitalija, nuoširdžiai užjaučiu, ką teko patirti jūsų šeimai. Bet tai yra prasminga. Ačiūdie, jūsų neatėmė iš šeimos ir neatėmė tikrųjų turtų iš jūsų. Visa kita yra smulkmenos. Kovos be tam tikrų aukų nebūna. Gaila, kad mūsuose dar reikia kovoti, o ne sėdama racionaliam pokalbiui prie stalo. Nesidairykite atgal, žvelkite į priekį. Ačiū, kad nesėsite rankų sudėję ir nesitaigstote su tuo, kas netinkama jūsų manymu.

  • Vaidotas

    Ši istorija yra pavyzdys, kad žmogaus teisės yra lengvai konstruojamas ir nuo interesų priklausantis išradimas.

    Žmogus neturi teisės gimdyti savo nuožiūra, nes tai būtų Amazonės džiunglės. Nes tik ten ši teisė išlikusi. Civilizacija šią teisę turi visiškai sunaikinti kaip pavojingą.
    Tačiau vis labiau aukštinama teisė į abortą. Tai visiškai nepavojinga žmogaus teisė.

    Šią keistą logiką konstruoja požiūris į pacientą – jis yra objektas, su kuriuo reikia atlikti reglamentuotas procedūras. Pacientas privalo raštiškai atsisakyti žmogaus teisių peržengdamas ligoninės slenkstį. Tik tada jis taps tinkamu objektu procedūroms.

    O kol jis savo namuose, jis žmogus su visomis teisėmis. Jis ne pacientas, jis ne objektas. Teisiškai visiškai nesaugu ką nors su juo daryti.

  • gp

    Kazkodel atrodo, kad Lietuva yra aborigenu salis! Pries metus gimdziau Anglijoje. Rimtai svarsciau galimybe gimdyt namuose. Sulaike Tam tikros komplikacijos nestumo metu, tad nesiryzau. Taciau akuseriu ir gydytoju Parama ir patarimai buvo pagarbus bet kokio mano pasirinkimo atveju. Smulkiai aptarti ‘uz’ ir ‘pries’. Jauciau pagarba ir palaikyma. O Lietuvelei dar toli. Kol neismirs seni ‘visaziniai’ stuobriai, kol negrys apsisviete, taip visu kazkodel nemegstami savi ‘uzsienieciai’. Beje, vadinti India aborigenu salimi yra zema ir rasistiska. Pirma nuvaziuokit ir pamatykit. Buvau, maciau.

  • Augius

    Kratoje dalyvavusi vaiko teisių saugotoja, “Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė”, šaltai stebėjo, kaip dar tamsoje įsiveržę policininkai pasiėmė ir išsivežė dviejų mažų mergaičių didžiausią ir gal vienintelį jų turta; jų filmukus, piešinukus ir nuotraukas. Ir nebegrąžina joms jau dvejus metus! Ar kas nujaučia, ką reiškia dveji metai mažam vaikui? Ir kad jos abi, kas įvyko, vieną dieną supras? – Ir daugiau niekados nebeužmirš!!

  • Jurate P.

    Miela, Vitalija

    Visa sirdimi palaikau tave ir tavo veikla. Meldziuosi, kad Dievas duotu stiprybes ir neprarastum vilties. Daug kas nesupranta, kad kalba eina ne apie tustokas moteru uzgaidas ”gimdyti kur nori”, bet apie elementaria PAGARBA mamai ir ateinanciai gyvybei, apie paprasta ZMOGISKUMA, kurio nera ir greiciausiai dar 50 metu ligonineje nebus, kol neismirs visi sovietiniai daktarai… ir tikriausiai, dar ir ju mokiniai…
    Ir gerbiamieji, kalbate cia apie Amazones dziungles, bet ar jus bent zinote, kad net Amazones dziunglese pagal istatyma (Brazilijos) moterys gali laisvai rinktis gimdyti namuose su profesionaliu akuseriu pagalba!!! Viskas legalu ir iteisinta, o Lietuvai, deja, dar toli net ir iki Amazones dziungliu…

    • Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

      Miela Jūrate, ačiū už palaikymą. Gimdymo priežiūros sistema Lietuvoje tikrai keičiasi,tik labai pamažu. Kai pradėjome dirbti su “Gimimas LT”, vienas iš mūsų pasakė, kad dirba dėl savo anūkų. Tuomet nusišypsojau, dabar jau nebesinori šypsotis. Vis dėlto dar tikiu, kad mano dukros jau galės gimdymo vietą ir aplinkybės rinktis jausdamos didesnį palaikymą ir pagarbą nei aš.

      • Neringa

        Miela Vitalija,

        ačiū, kad negalite nedaryti to, ką darote. Kiekviena pradžia kažkodėl reikalauja nepaprastų pastangų ir praradimų/sužeidimų… Bet jūsų veikla neabejotinai prasminga…kai pagalvoju apie savo mamos gimdymo istoriją (80-aisiais), paskui žindymą (9 mėnesius išmaitino kūdikį vien tik nusitraukdama pienuką, nes niekas negalėjo jai padėti…), mano gimdymo istorija visiškai priešinga – šviesi, be depresijos ir žinant, kad bet kada galiu gauti tinkamą informaciją ir pagalbą… ir labai tikiuosi, kad mano dukrai gimdymas bus dar sąmoningesnė ir saugesnė patirtis aplinkoje, kur gerbiamas moters pasirinkimas, kada nebeliks nejaukių medikų “šypsenėlių” į moters apsisprendimą gimdyti taip, kaip ji jaučia…

        Stiprybės jums.

Komentuoti: gp Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *