Virtuvės mados pavasarėjančiame Vilniuje

Studijų metų užduotis, ženklinanti kryžkelę tarp manęs mokykloje ir manęs jau po universiteto.

Redaguoju straipsnį -– regiu, kaip žurnalistas pasimėgaudamas kompiuterio ekrane stebi išnyrančius saldžius žodžius „globalizacija“, „žinių visuomenė“, kai viskas „supermodernu“ ir „hiperšiuolaikiška“, kai svarbiausia yra plėtra, vyrauti, dominuoti, vartoti ir naudotis technologijų teikiamomis galimybėmis… Perbėgu sakinį: „Lyriniai pokalbiai su šaldytuvu tampa įprastesni nei išgertuvės su veidrodžiu“. Sustoju. Grįžtu akimis. Tada mintimis. Aišku, straipsnis – vienas iš tų, kuriais stengiamasi mane ir visus įtikinti, kad be kokio nors neįtikėtinai naudingo priedo išgyventi neįmanoma. Todėl šaldytuvas, su kuriuo galima pasikalbėti mobiliuoju telefonu, sistema, kuri reguliuoja temperatūrą, drėgnumą namuose, kuri pamaitina naminį gyvūną, palaisto gėles ir prižiūri neįgalų žmogų (ir nebereikia rogutėmis vežti į mišką), šiais ultralaikais turbūt jau retą nustebintų. Ir mane nustebina ne šaldytuvas. Nustebina veidrodis. Tiksliau – skaudžiai mano sieloje nuaidintis ir kažką primenantis žodžių junginys „išgertuvės su veidrodžiu“. Prisimenu – vienatvė. Toks baigiamas pamiršti žodis, svetimkūnis išblizgintoje, iškvėpintoje, greičio, vakarėlių ir grožio procedūrų išgražintoje – pagal visus naujausius standartus – sąmonėje. Vienatvė. Kažką švelniai paliečia, pajudina, išjudina ir staiga viskas ima garmėti… ne žemyn, o taip, kaip pavasarį patvinęs šniokščia ir garma upelis – tolyn, į tikslą, mintys kaip lytys iš pradžių plaukia pavienės, tada ima kauptis, grūstis, braškėti, kol kažkur ties pačia siauriausia vaga sustumia didelį kalną, ant jo pasilypėjusi pamatau jau seniai pamirštą matymo lauką…

Sėdžiu prie savo ekrano stebeilydamasi į tuos pačius kažkieno parašytus saldžius žodžius ir jaučiu, kad darosi koktu – nes įkvėpti pavasario oro išbėgus iš tvankaus kambario su visomis vėdinimo ir kondicionavimo paslaugomis darosi būtina. Taip pat būtina rasti aplink nors vieną žmogų, kad nereikėtų spoksoti į kompiuterį kaip į veidrodį, kad nereikėtų prisigerti nuo internetinių dulkių, dulkių ant stalo, palangių, minčių… Kaip galėjo atsitikti, kad stovėjimas begalybės akivaizdoje, prieš kosmoso akį, didįjį vienį, galų gale prieš save tapo tik stovėjimu dulkių krūvoj… Ir tos dulkės – ne dulkės, ne purvas, o kažkoks blankus, minkštas, visa užliejantis daiktas, prisitraukęs elektros krūvio ir limpantis ne tik prie drabužių, rankų, akių, ne tik aptraukiantis visa, kas nuoga, bet ir įsiskverbiantis po oda, užpildantis tarpus tarp ląstelių, įsimaišantis į kraują, užlipdantis nervų galūnėles… Po truputį pilki, maži, kibūs plaukeliai dengia mintis – ir tai ne Procesas, tai ne Didysis Brolis, tai aš pati atsisėdusi prieš monitorių mažomis mirgančiomis raidelėmis apkloju savo sąmonę, kad tik nereikėtų sėdėti prieš veidrodį, kad tik pamirščiau, jog jau neatsimenu, kada kalbėjausi su savo žmogumi, kad tik greičiau užsidirbčiau dar vieną pinigą ir nusipirkčiau lyriškai kalbantį šaldytuvą, nes nekalbėti vis dar neišmokau…

Tą popietę atsistojau, iškišau galvą iš elektroninės miglos, pažiūrėjau į pavasarėjantį dangų (pro langą), į retas šiaurio nešiojamas snaigutes ir į sliūkinantį pro vartus, juodus morčiaus kuokštus barstantį, kailį keičiantį katiną… Šalta. Užsinorėjau kavos. Tai reiškia – pamatyti savo žmogų, vieną iš tų nedaugelio likusių, su kuriais kalbiesi apie nieką, t. y. ne apie darbą, ne apie pinigą, ne apie naujausią skandalą. Kalbėtis iš esmės – kaip madinga sakyti norinčiųjų tapti intelektualais – „pafilosofuoti“. Paskambinau. Radau. Ir jis rado. Susitarėm susitikti. Kaip visada, kaip tais retais kartais – vieną du per pusmetį. Išėjau. Atsiminiau, kaip, grįždami iš mokyklos, dar tokie paaugliai, tokie ieškantys ir laukiantys, stovėdavom valandų valandas prie šviesoforo (kol užsidegs žalia, o degdavo tik raudona ir mes kantriai laukdavom, plepėdavom, bardavomės, nes žalia užsidegdavo tik visai vakarop, kai imdavo gurgti pilvai ir nušaldavo kojos) ir turėdavom ką pasakyti. Turėdavom tūkstantį minčių ir neišsenkantį srautą žodžių. Gaudydavom juos kaip drugelius, lesdavom kaip zylės lesyklėlėse kruopas – kapt kapt, kad tik nenuriedėtų į šalį, kad tik spėtum pasisotinti, kol pikti kiemo vaikai neapmetė obuolių graužtukais, sniego gniūžtėmis ar piktais skiemenimis… Dabar gaudyti nebereikia – žodžiai patys braunasi į vidų – gatvėje, troleibuse, per radiją, televiziją, milijonai nieko nesakančių simbolių internete – jie plaukia, dvejetainė sistema, bangos, virpesiai, tai, ko nėra, o mes lesam, galvodami, kaip nepraleisti nė vieno, kaip spėti, kaip sutalpinti… O jie nesibaigia – keičia vienas kitą ir dauginasi. Kažkur dingsta žmonės, medžiai, namai, nepastebi, kaip pradedi po truputį dingti pats – iš pradžių kojos, paskui klubai, liemuo, krūtinė… Tada ima tirpti rankos, kaklas, lūpos, kol lieka tik klaviatūra bėgiojantys pirštų galiukai ir išvargintos lesiojančios akys… Bet ir šie pamažu blykšta, menksta, pilkėja… Pagalvoju: net norėdama išgerti prieš veidrodį, negalėčiau. Kaipgi gerti, jei net veidrody nieko nėra? Tik virtuvėje kažką lyriškai burblena šaldytuvas.

Užtrenkiu duris. Senamiestis. Žmonės. Daugybė gražių nupieštų žmonių veidų („Lumene“, „Manhattan“, „Christian Dior“, „Valentino“, „Hugo Boss“, „Bvlgari“, „Kenzo“, „Calvin Klein“…) ir etikečių, tūkstančiai kažkur elektroninėje erdvėje tirpstančių pirštų ir pilkų akių. Išsigąstu. Ne jų. O kad nebežinau, ką pasakyti savo žmogui. Kaip atgauti savo veidą, kūną, kaip priversti judėti sustingusį liežuvį, pamažu irstantį rudimentą. Vėluoju, bandau susikaupti. Nusišypsoti. Užbėgu į mėlyna šviesa tvyksintį prekybos centro tualetą – nusipiešti veido. Kad būtų drąsiau. Virpančiomis rankomis traukiu – makiažo pagrindas, pudra, pieštukas akims, šešėliai, tušas, lūpų dažai, blizgis, kvepalai, kempinėle brūkšteliu per batus – kad nosys spindėtų, kad nepasiklystų tarp labiau nei saulėtekiai spindinčių vitrinų. Kramtomoji guma – ne tiek dantims, kiek nervams. Praveriu duris.

Atgavusi veidą pamažu einu link jo. Šypsenos. Iš pradžių truputį akinančios blendamedu. Šiltėjančios. Po pirmo kavos gurkšnio pamatau, kad jo lūpos suskilusios – kaip ir tada, prie šviesoforo. Ir kad mintys kaip mintys, ne žodžiai, ne ženklai, kad pats gyvenimas po truputį ima lašėti į delnus kaip vanduo, ne gazuotas ir ne mineralinis, kol susitvenkia į balutę, upeliūkštę, kol ima garmėti išplaudamas iš kiekvienos kūno ir galvojimo kertelės tuos pilkus lipnius tumulėlius…

Pakalbėję apie juos, grįžtame prie savęs, po truputį valome spindesį vienas nuo kito, nuimame dažų sluoksnį, lytime pliką odą, atkuriame kūno kontūrus, jie prisipildo kraujo, limfos, tvinksėjimo, pulsavimo… Rausta oda, o akys ima matyti – prieš mane sėdi ne lyriškai nusiteikęs šaldytuvas, aš geriu ne prieš veidrodį. Jis tikras. Jis nustebęs taip pat kaip ir aš – kad dar galima pamatyti save kito žmogaus akyse. Ant stalo blyksi mobilusis telefonas, padavėja atneša dar vieną puodelį kavos iš automato, praplėšiu mažučiuką cukraus pakelį ir susiberiu jį sau ant liežuvio – na ir kas, tai tik daiktai, jaučiu saldumą. Slenka liežuviu širdies link. O mano žmogus guodžiasi – jo mergina išėjo ir jam paliko šunį, jau gerokai įmitusią kalaitę, kuri teršia, graužia ir apie viską turi savo nuomonę. „Aš tik trumpam, – sako mano žmogus, – turėsiu važiuoti namo“. Ir liūdnai teisinasi: „Ta mano kalė…“ Ir aš suprantu, ką jis nori pasakyti. Ir mes sėdim ir kalbam, kad visos moterys kalės, kad visi vyrai neištikimi, kad toks gyvenimas – nebeturi laiko sau, nes visą jį iš tavęs kažkodėl atima kažkas, toks paslaptingas ir ultrasupermodernus. Sako: „Maištausiu, mesiu darbą ir bėgsiu kur nors, kur kita kalba, kita kultūra, kiti žmonės. Kur galėsiu mintyse pasiteisinti, kad jų nesuprantu, nes nemoku kalbos, nes čia aš s v e t i m a s, o ne jie“. „Bėk, – sakau, – bėk, mano žmogau, bėgam kartu, tik žinok, kad niekur toli bėgti nereikia, tik čia, truputį giliau, žengti žingsnį į tai, kam vėl suteikėm kontūrus, ką vėl atradom ir atpažinom“. „Taip, – sako jis, – gera su tavimi pafilosofuoti“.

Ir abu tokie gyvi, tikri uždarom duris. Žiūrim į atgavusį spalvas miestą. Į atsilupusius dažus ant sienų, į ištirpusios snaigės nuvarvintą tušo dėmę ant jaunos merginos veido…

Mano žmogus sako: „Buvo gera tave pamatyti“. „Buvo“, – atsakau. Atsisveikinam: jis – link savo ministerijos, aš – prie kompiuterio.

„Iš tiesų gera, – pagalvoju, – kai jau nebemoki gerti prie veidrodžio ir dar nemoki kalbėtis su šaldytuvu“.

Sekdama juodais pavasario kuokštais pareinu, atrakinu duris, vis dar sninga. Vonioje nusivalau makiažą, palendu po dušu, įsirangau prie kompiuterio ir baigiu redaguoti straipsnį apie naujausias virtuvės mados tendencijas.

2005 m., http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131124300/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=746&kas=straipsnis&st_id=3945

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *