Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio… O vaikai?

Vartau vyro parsineštą 2011 m. rugsėjo “Nacionalinės geografijos“ numerį. Akys pačios pagauna tekstą, nuo kurio paskui negali atsiplėšti. Trumpai tariant, visa tai, apie ką mes šioje svetainėje su jumis kalbame ir kuo dalinamės, tik truputį… drambliškiau.

Nairobyje veikia drambliukų prieglauda, skirta be tėvų ir suaugusiųjų likusiems mažiems drambliukams. Kur dingo suaugusieji? Neklauskite, tai liūdna istorija – turbūt patys įtariate. Ir aš ne apie ją.
Skaičiau, ir sukrėtė iki pat širdies – drambliukus priglaudžiantys ir prižiūrintys žmonės pasakoja apie šių gyvūnų emocianalumą, socialumą, prieraišumą. Pasirodo, drambliukams gyvybiškai būtinas saugiai prieraišus ryšys – netekę mamos, jie šliejasi prie jiems draugiškų žmonių, tačiau tam reikia įdėti milžiniškas pastangas, perprasti dramblių psichiką, nes nukentėję nuo žmogaus rankos, jie nebeturi pamatinio pasitikėjimo.

Daug drambliukų žūva, taip ir neatradę, kas juos globoja.
O tie, kurie išgyvena Nairobyje, pereina tikrą reabilitacijos ir integracijos į vyresnių dramblių bendruomenę kelią. Šis kelias apima viską – nuo maitinimo motinos pieno pakaitalu (ketverius metus, nuolat, su nedidesnėm nei 4 val. pertraukom per visą parą! ir tas pakaitalas nėra karvės pienas, jo formulė sudėtinga ir pritaikyta būtent drambliams) iki palaipsninio išlydėjimo iš prieglaudos.

Drambliukai neišgyvena, net maitinami kiek įmanoma visavertiškiau, jei jie neužmezga saugiai prieraišaus ryšio. Kad toks ryšys būtų, prižiūrėtojai net miega – kas naktį – kartu su mažyliais. Ir kas trys valandos girdo juos iš butelių (kažkaip nesirašo “iš buteliukų”:))

Vienas drambliukas mirė, kai priežiūros steigėja, prie kurios – tik prie jos – mažylis buvo prisirišęs, išvyko 2 savaitėms. Nuo tada prižiūrėtojai keičia vienas kitą, kad prieraišumas būtų visai jų “bandai”, o ne atskiram asmeniui.

Drambliukai verkia. Guodžia vienas kitą. Vyrensieji kompensuoja mažiesiems motinos lytėjimo stoką. Moko juos elgesio. Drambliukai išgyvena po trauminį stresą – visai kaip žmonės.

Tie dramblių patinai, kurie augo neturėdami vyresnio vyriškos lyties autoriteto, sulaukę lytinės brandos pradžios (dramblių paauglystės?), elgiasi agresyviai, nenuspėjamai, netgi bando poruotis su kitos rūšies gyvūnais. Tačiau jei toks pavyzdys yra, jie elgiasi įprastai. Nes jie perima socialinio bendravimo modelius vieni iš kitų. Kai natūrali grandinė nutraukiama, viskas suyra. Maži drambliukai tampa didelėmis problemomis patys sau.

Maži drambliukai tokioje padėtyje atsidūrė dėl žmogaus veiklos. Jie savo tėvų neteko.
Mes savo mažylius laisva valia ir be jokios prievartos renkamės maitinti iš buteliukų, renkamės nemaitinti jų naktį ir dar prieš gimimą įrengti jiems spalvingus vaikų kambarius. Jei jie paauglystėje elgiasi agresyviai, mes kaltiname juos, o ne tai, kad jiems nesudarėme sąlygų perprasti tinkamo elgesio modelių.

Žmonių prieglaudose vaikai nemiega su suaugusiaisis. Dažnai nemiega net ir ne prieglaudose. Net pusę metų, ką jau kalbėti apie ketverius metus.
Žinoma, sakysite, juk mes daug labiau civilizuoti.

2012 m. sausio 3 d., http://prieraisiojitevyste.lt/node/399