Rašau senamadiškus…

rašau senamadiškus eilėraščius:
be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių,
dainų ar kokių gudrių tekstų citatų

tuputį gėdijuosi savo nemodernumo:
tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari

nors jaučiu, kad ne tai yra esmė

kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos,
skambūs žodžių medaliai ne man –
ne tai, kas yra verta papasakoti,
perduoti toliau, kad gyventų

žinau, kad žodžiui nereikia popieriaus,
nereikia švino, el. formato i-pode arba tekstiniam dokumente

visa, ko reikia eilėraščiui,
yra išgyventas ir gyvas pasaulis,
pasakojamas iš lūpų į lūpas,
grįžtant prie tūkstantmetės tradicijos,
dainuojančių močiučių ar slemo

žodžiui nereikia prabangaus viršelio –
bet reikia ausų, kurios jį girdi,
bet reikia širdies, kuri jo klauso,
bet reikia tavęs: atviro, pasiruošusio keistis,
atpažinti, priimti ir perduoti

kitaip nėra prasmės

ir tai daug sunkiau
nei pasirinkti šriftą ar finansavimo programą

turbūt todėl jau daugiau nei tris dešimtis metų tyliu popieriuje
ir tiek daug kasdien parašau mintyse

tikiu, kad tai patys geriausi mano eilėraščiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *