Medus ir pelynai

I

motina mano, neįtardama nieko bloga,
žengė pro taką tarp dviejų sodybų,
iš savo giminės sodo į būsimos mano giminės sodą,
žemę virpinant obuolių derliui

jos kojos lengvai yrėsi tarp viksvų,
vystančių žemuogių lapų, odą rėžiančių usnų,
jos rankose garavo siuntinys
kaimynų pirmagimiui sūnui

tas, sulaužyta koja, gulėjo namie,
megzdamas pirštines, kojines, kepures,
megzdamas ilgesį geismo pritvinusiais siūlais –

II

net nepabeldusi įžengė pro duris,
ištiesė puodą, še, sakę, mamelė įdėjo,
sakė, alkanas, juk taviškių nėra,
matė ryte autobuso išeinančius gaudyt

klestelėjo šalia, ant kėdės,
treningus truktelėdama aukščiau blauzdų – patogiau atsisėsti, –
o man taip ir perbėgo, žinot, per širdį,
ir tas garas, kai atidengė dangtį, iš rankšluosčio puodą išsukusi, –
taip lengvai, taip baltai – tarsi rūkas – aptraukė stiklus,
ir jos akys pasislėpė,
o mano paslėpsniuos aistra
įsigavo į šitą pavidalą

III

motina mano, neįtardama nieko bloga,
pažadėjo rašyti, nepamiršti, kai galės – susiskambinti,
buvo labai išdidi ir labai įtikėjusi meile –
šitiek laiko kartu, vis pasimatymai,
šokiai, tamsa nuo namų lig namų, saldūs kriaušių pavėsiai,

pažadėjo rašyti iš sostinės,
pažadėjo papasakot viską: nuo a iki zet

o jis pažadėjo, kad lauks, kad rašys ir paskambins,
kad laimingi jie bus ir darbą jau gavo – neblogą, pareigos rimtos,
kad obuolius baigia nurinkti,
sulčių išspaus – iš jų vynas saldus,
žiūrėk, naujiems metams ir susibėgsim

IV

vynas buvo saldus,
saldus buvo kriaušių pavėsis,
saldžiai smigo abu,
saldžiai kėlėsi,
stojosi, krito ir kėlėsi

V

motina mano, neįtardama nieko bloga,
kulnu spirdama, kaip įprato, pravėrė uošvių vartelius,
sirpo vyšnios, apačioj šlamėjo vanduo,
gelsvė žydėjo, apgulusi šulinį,
lizduos noko paukštyčių kiaušiniai,
uošvienė šėrė kiaules, taisė jovalą, lapų priskynusi,
smulkino juos – čekšt čekšt čekšt, barškėjo į kibirus,

pirštų galiukais lyžčiodama pritvinkusį pilvą,
motina mano žingsniavo, jauna išdidi primadona,
tarp pulko vištyčių, žvyro pripildyto, paruošto gramdyt prisvilusio puodo,
tarp arkliašūdžių ir lietaus nubučiuotų guminių
išdidi primadona, iš miesto atvyko pas uošvius –

laba diena, kaip einasi,
kaip gyvuliai, karšta čia,
ruošiasi lyti, o tu kaip, vaikeli,
sunksti, tuoj tėvukas sugrįš,
pabūsim, –

draikėsi debesys, nuo šakų sviro liūtys,
apačioj šniokštė vanduo, virš galvos – irgi šniokštė,
telyčių liežuviai ėjo per žemę, drėgni, aštrūs,
nuo burokų ištvinkę,

taukšt – paspyrė vartus, iš kaimyno – tėvukas,
pats nuo savo stiprybės įgirtęs,
taukšt – velnio išpera, vėl visi patvoriai tavo puodais apvirtę,
velnio išpera, tuoj iš tavęs padarysiu aš moterį!

motina mano, išdidi primadona,
užsimerkė, kad tik nematytų –
nesuprasi, kas žiebia aitriau: kirvis žaibo ar kirvis tėvuko

ir jos vyras, jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,
delnu per kirvį, delnu į ašmenį, ir prasprogusios vyšnios nurieda per žolę –
tokia vėtra, tokie telyčių liežuviai – – –

velnio išpera! – tėvuko gerklėj įsidunda griaustinis,
aplink trobą vaikydamas klykiančią moterį, –
velnio išpera! – jam pavymui atidunda jos vyras,
jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,
įsitvėręs į tėvo nugludintą kirvį

motina mano, išdidi primadona,
įsispraudus į kampą,
nagais įsikirto į pilvą,
per išžergtas kojas kliokiant kūno lietums – – –

VI

šitaip užgimiau aš,
iš vyšniom varvančio pilvo į aštrius replių gniaužtus skubėjo – mano kūnas,
mano siela – į pirštais nučiuoptą pasaulį.

šviesu. tegu būna. po visko.

VII

klykteliu. šitaip degina. šaltas, aštrus, nepatirtas dar niekad. geluonis.
plaučiai oro pilni. trūksta kažkas. kaukolę skelia.
reikia kvėpuoti. nemirti, nemirti.
ranka kibtis bet kur, drėksti erdvę. drėksti, kad tik užkabinčiau.
ir ta šviesa. šitaip degina. motina, gelbėk. šalta man, motina, šitaip man šalta.
vienintele mano, mieloji. šitas garsas. ir šita šviesa.

klykteliu. suka mane. kažkur neša.
plaučiai oro pilni. bet kad šitaip skaudėtų!
motina mano, vienintele, negirdžiu: dingo tavo širdis,
kur ošimas kartu mūsų kraujo, sienelių glamonės, kūnas į kūną,
mūsų vandenys, mūsų tamsa, kraujo pilni ir saldumo.

šitaip dreskia kažkas. šitaip šalta. ir skauda.
ir kaukolę skelia. mano ranka vis dar neranda tavęs.
motina mano, vienintele.

klykteliu.
šalta man čia ir baisu.

klykteliu.

supa tamsa. ir taip kaukolę skelia.

motina mano, vienintele,
iki šiol ranka dreskia erdvę,
tavęs prikvėpuotą.

VIII

motina mano, jau trisdešimt metų kaimietė,
spardydama obuolius, brenda ieškot pasileidusio veršio.
radusi užneria ant ragų, suveržia kilpą,
spusteli: eik, užteks čia zylioti.

baigia virti barščius. rankšluosčiu apgaubia puodą.
sėda prie stalo. sąsiuvinį verčia po sąsiuvinio,
tarsi utėles traiškydamos vaikų užaugintas klaidas.
(būna vakarų, prinokusių kaip slyvos,
violetinių ir šaltų kaip šilkinės vyskupo kojinės,
būna vynu išsiliejusių saulėlydžių ir praradusių atmintį naktų,
visko būna. tik nebūna ramybės),
pažymių pėdutėm ženklina vaikų raideles ir ateitį,
į stogą dunksi ruduo

motina mano, rami primadona,
stebi dūžtantį stiklą, batus, mačiusius purvo ir molio,
nuo stalo nukritusį puodą

ša, velnio išpera, vėl ataušo sriuba, kur tu, boba, basteis,
ir vėl peckelynės ir sąsiuviniai! – orą kapoja žodžiu
vyras jos, meilė didžioji,
močiutės pirmagimis
ir mano vienintelis tėvas

sako, obuolys nuo obels.
sako, toks tat gyvenimas.
Epilogas

sako, obuolys nuo obels.
sako, toks tat gyvenimas

Viena mintis apie “Medus ir pelynai”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *