Mano vyrai. 2

iš apačios žvelgdavo į viršų –
aukšti atrodė,
o jie teikdavosi pasilenkti ir pakalbinti

jau tada, mažytė,
svajojo apie globiančias jų rankas,
jausdavo ilgesį

sykį su dviem sėdėjo ant medžio šakos,
vasara pulsavo rainelėse,
raitėsi po kojomis driežių uodegom, viksvose

ką tik po kariuomenės,
spjaudė saulėje blyksinčias saulėgrąžų ašaras

ir ji bandė perkąsti, tiksliai suimti dantim,
liežuviu atskirti lukštą nuo minkštimo, švelniai išgliaudyti,
stumtelti į patį lūpų kamputį, ir išspjauti, kad seilių purslai lygiai taip sublyksėtų
kaip juodviejų akys

bet gomurį drąskė, lūpos lipo ir seilės tirštėjo

aštrūs žodžiai,
jausmas, kurį gali vadinti pasididžiavimu,
arba meile,
kai tau artėja penktieji

o jie, tokie dideli, dėdės,
dabar amžinatilsį vyrai

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

Palikti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *