šermukšninė

staklėse sėdėdavo per dienas,
rankos dirbdavo pačios,
siūlas vydavo siūlą,
ir mintys tekėjo lengvai

nieko neliko, galvodavo,
nei alsavimo, nei riksmo, nei išsekimo,
jausmo,
kaip gėda

grįžus namo, jie net neįtarė

o juk buvo sunku,
miestas, ir viskas kitaip,
nesuprasi: masina ar slegia,
tos švytinčios kietos prijuostės

ir tos rankos: ant klubų, burnos, ant krūtų,
nesuprasi: masina ar slegia,
ir tie nesuprantami žodžiai,
ir kraujas

ir kaip skauda, ir kaip neramu,
kai vienatvėje imasi vykti,
pilnėti, tempti pilvą,
laižyti akis

paskalos rangos namuos
ir kiemuos,
ir nutyla

ir sprogsti,
ir sprogsta kartu visas tavo pasaulis

vis dar vilies:
tik ne tai

o jis verkia ir muistosi,
o tu nežinai, kiek bijai,
ir iš kur šitas didelis jausmas po širdžia –
ir ką gi, dievuli, daryti?

ir labai palengvėja,
nes lengvas ir mažas karstelis, tačiau:
ko gi spaudžia, ko dreskia,
ko sunkiasi pienas ir neliko burnelės apžioti —

grįžusi siuvinėjosi suknelę,
šermukšniais išmargino

uogų raudonis plikino namiškiams akis,
ir jie jas nudelbdavo

jausdavosi prastesni,
o ji kantriai sėdėdavo staklėse,
augindavo jų vaikus,
maišydavo sriubą

eidavo į bažyčią:
keldavo kuodą aukštakulniuose,
išdidi, ir dar tie šermukšniai

jų raudonis plikino akis,
ir visi jas nudelbdavo – – –

kiek mes nežinome,
ir kiek mums nereikia žinoti

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

Palikti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *