šermukšninė
staklėse sėdėdavo per dienas,
rankos dirbdavo pačios,
siūlas vydavo siūlą,
ir mintys tekėjo lengvai
nieko neliko, galvodavo,
nei alsavimo, nei riksmo, nei išsekimo,
jausmo,
kaip gėda
grįžus namo, jie net neįtarė
o juk buvo sunku,
miestas, ir viskas kitaip,
nesuprasi: masina ar slegia,
tos švytinčios kietos prijuostės
ir tos rankos: ant klubų, burnos, ant krūtų,
nesuprasi: masina ar slegia,
ir tie nesuprantami žodžiai,
ir kraujas
ir kaip skauda, ir kaip neramu,
kai vienatvėje imasi vykti,
pilnėti, tempti pilvą,
laižyti akis
paskalos rangos namuos
ir kiemuos,
ir nutyla
ir sprogsti,
ir sprogsta kartu visas tavo pasaulis
vis dar vilies:
tik ne tai
o jis verkia ir muistosi,
o tu nežinai, kiek bijai,
ir iš kur šitas didelis jausmas po širdžia –
ir ką gi, dievuli, daryti?
ir labai palengvėja,
nes lengvas ir mažas karstelis, tačiau:
ko gi spaudžia, ko dreskia,
ko sunkiasi pienas ir neliko burnelės apžioti —
grįžusi siuvinėjosi suknelę,
šermukšniais išmargino
uogų raudonis plikino namiškiams akis,
ir jie jas nudelbdavo
jausdavosi prastesni,
o ji kantriai sėdėdavo staklėse,
augindavo jų vaikus,
maišydavo sriubą
eidavo į bažyčią:
keldavo kuodą aukštakulniuose,
išdidi, ir dar tie šermukšniai
jų raudonis plikino akis,
ir visi jas nudelbdavo – – –
kiek mes nežinome,
ir kiek mums nereikia žinoti