Senmergė
Ei! Nenusukite žvilgsnio –
eidama baršku
ir jaučiu, kaip jūs skrodžiat man nugarą,
tik akimirka –
stingstate, šypsenos dingsta, o man
o man mano įsčiose mano barškantis ano trūnijantis įsiūtis –
ir kaip? Ir kaip gi jūs atpažįstate?
Kaip užuodžiate? Kur užrašyta mano vienatvė?
Tos tystančios naktys, tos tykštančios viltys ant sofos –
o ji tūkstantį laiko negirgžda nuo kūnų,
nuo prakaito, syvų, nuo seilių,
o ji tūkstantį laiko pamiršo, kas yra
dviese gulėti, ilsėtis, mylėtis, šnabždėtis,
o ji tūkstantį laiko nejunta, kad
viskas jau prarasta, kad
mirštu, kad
irstu
ir kaip jūs užuodžiate?
Kad paskui išseilėtumėt: senmergė
nekenčiu jūsų gailesčio,
pašaipa stipriai atmiešto