Mano moterys. 2

liko nedaug,
mažiau nei girdėta:

mamutė (kazimiera), mamelė (antosė),
mama (elytė, aldona elena),
močiutė (lionytė, eleonora birutė),
tetutė (ona), iš giliau – mažoji tetelė
(dabar jau bevardė),
staklėse, su aukštakulniais ir kuodu,
šermukšnių šakelėm siuvinėta jos buvo suknelė,
teta (bronelė) –
prieš septyniasdešimt metų, vienturtė, nepažinusi mirusio brolio,

iš giliau:
beržinskynė,
klimaitynė,
jonikynė –

visos mano šaknys suaugusios
ne daugiau kaip per dešimt kilometrų
ir daugiau nei per tūkstančius nemiegotų naktų.

lengva man jus apeiti –
visos iki Skirsnemunės kapelių.

bet kaip iškalbėti?

kazimiera, –
lotoso poza taurioji,
susineria rankos ant pilvo į mezginį,
kai dainuoti imi, kai puodą keli nuo ugnies,
šitos rankos jo karščio nebijo –

pavargusios kojos,
sueižėjusio kūno kvapas
iš rūsio;

birute,
eleonora, –
karališkas vardas, nuo dvaro, nuo ten,
kur dabar nebelikę nė ženklo,
viena koja trumpesnė,
viena negirdinti ausis,
ir tavo šypsena į mano veidą;

antose, –
kuprelė,
bulvių lauke įsikaupusi,
kvarbatkuoti ir žiurstas, ir veidas,
kišenėj – saldainis, man,
vyriausiai iš provaikaičių;

tetutė, antroji antosės dukra,
jau užaugus, besirengiant vykti į vilnių:

plaukus suki tvirtai,
į kietą kuoduką,
vaikeli, spalvą pilką dėvėk,
nors kol jauna, gali nevengt ir raudonos;

motina mano,
išdidi laukų primadona,
išdeginta saulės liežuviais;

jūsų akyse mirsiu,
iš jūsų gimiau,
iš jūsų seilių, iš prakaito, ašarų,
neišnešiotų vaikų,
menstruacijų kraujo,

kraujo,
kai gimdėt ir laidojot
tarpuos burokų
neišmylėtas akis;

aš –
to paties pripilta ir tuo pačiu tekanti.

III

kiek čia jūsų nėra –
nei daikto, nei vardo, nei gyvenimo trupinio,
nors dar liko kažkas pagal vietą,
užžėlusį tvenkinį ar jazminais sudaigstytą taką:

magdelė, –
ta, kur anoj pusėj upelio,
gyveno viena, buvo ligota,
o gal ir pati ligoniams padėdavo, tik kad šie jau seniai iškeliavę,
nėra kas paliudys;

paskui liucė, –
toji gyveno šlaite,
niekad netrūkdavo žemuogių, bičių ir slyvų,
kvepėjo ievom –
dar birželį pripjaudavo žydinčio medžio šakų,
kad per žiemą turėtų ožkas kuo penėti;

ten, prie miško, steputės gyventa, –
šneka, vyras jos buvo lokys, bet niekas nežino,
ar tik šitaip vadino, ar jo gyslom tikrai
kliokė tirštas ir samanom kvepiantis kraujas,

šitų rūsiai visad buvo pilni: grybų, uogų, žolių,
riešutais jų kvepėjo namai,
o jų pienu saldžiausiu girdė jie savo vaikus, užuot davę jiems krūtį,
spygliais ir mėlynėmis klodavos guolį;

seliutė –
toji irgi gyveno viena,
jos vyras kare ar laive,
regis, buvo pražuvęs prieš tūkstančius metų,
jos namus supo sodas, gausus obuolių,
juos džiovino, raugino, kepė ir nešė vaikams,
net mokėjo saldainių iš jų prigaminti –

kartais naktį burnoj aš jaučiu jų saldumą,
kartais liucės ožka taip subliauna, kad krūpteliu
ir surinku, nes magdelė pagalbos atėjo,
kartais kraujas kas mėnesį mano kūne pratrūksta
ir kliokia, ir kliokia laukais tarsi samanos tirštas,

o kartais mes pradedam bėgti kartu,
ir klykt, ir dainuoti, ir šokti,
dievuli, ir šokti, jei pasitaiko vestuvės,
ir raudam, jei laidojam savo vaikus,
žodis žodin kartu savo skausmą išgiedam,

ir keičiasi mūsų vardai, keičias ožkos, obelys, bitės ir grybai,
netgi vyrai keičiasi, ir jų vaikai,
ir tais vaikais kartais pačios mes grįžtam

mūsų daug, dar tiek daug nepažįstu,
kiek čia mūsų nėra, bet jaučiu, kaip mes grįžtam, kaip grįžtam,
dievuli, kaip grįžtam,
ir aš kaip grįžtu